Meilės laiškai

Rašau tau tarsi laišką, tarsi prisipažinimą, tarsi savo meilės išpažintį. Jei turėčiau galimybę, tuos žodžius sakyčiau žiūrėdama į tavo žėrinčias akis. Nesvarbu, ką tu į tai pasakytum, svarbiausia, kad žinotum, koks man esi svarbus ir kaip ilgai tęsiasi mano jausmų gija tau. Tai ne vienos dienos susižavėjimas, kuris užsimiršta pamačius kitą gražų veidą. Tai meilės jausmas, kuris gyvena manyje ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį, o jau keletą metų. O juk viskas prasidėjo nuo tavęs! Netgi pirmieji sakiniai mano dienoraštyje buvo apie tave. Tu visko pradžių pradžia. Tu ta ugnelė, kuri liepsnoja manyje, skatina veikti, mąstyti mylėti. Ir dabar kaskart, kai einu tuo keliu ir ypač toje vietoje, kurioje mes pirmą kartą susitikome, širdis taip smarkiai suspurda. Kad tu žinotum, su kokiu džiaugsmu tariu tavo vardą, su kokiom laimės kupinom akim aš galvoju apie tave. Nežinau kodėl, bet net gerai tavęs nepažinodama aš susižavėjau tavimi ir net nepajutau, kaip tas susižavėjimas peraugo į tą didingą jausmą. Laikotarpis, kai gyvenai taip arti manęs, buvo laimingiausias man. Tačiau gyvenimas kupinas netikėtumų – laimingos akimirkos negali tęstis amžinai. Tu išvykai palikdamas tuštumą mano širdy. Ir tikriausiai išvykdamas net nenutuokei, kad čia lieka tave mylinti mergaičiukė su sopulingai skaudančia širdim dėl tavo išvykimo. Ak, kiek liūdesio buvo mano veide tą dieną. Ne paslaptis, kad ir sūrios ašaros vilgė mano skruostus. Nuo tos dienos aš vis laukiu tavęs sugrįžtančio.

Seniai berašiau laišką tau, mano mylimoji. Seniai, nes jau ilgai gyvename kartu. Tad panorau prisiminti tas dienas, kai dar buvau aštuoniolikmetis ir parašyti laišką tau, papuoštą meilės perlais, Valentino dienos proga. Tiesa, turiu prisipažinti, kad laiškus dažnai rašiau savo mintyse, kuriuos tu sugebi perskaityti net ir neparašytus. Sėdžiu parimęs prie balto popieriaus lapo ir mintyse prisimenu mano širdžiai labai brangią dieną – lemtingą mūsų susitikimo dieną. Buvom prie ežero. Tu buvai tokia vaikiška ir skaisti. Mes kalbėjomės, šypsojomės, vienas kitam. Per mūsų susitikimą buvo tiek mažai žodžių it tiek daug akių šilumos. Aš stipriai laikiau savo rankoj tavo ranką, trapius tavo pirštus. Ir paskui tu nuėjai. Nuėjai, palikdama mane ilgai žiūrintį į tave, nueinančią į tolį. Nuėjai, o aš vis dar mačiau tave horizonte žavią, besišypsančią. Nuo tos dienos manyje įaugo tavo šypsena, švelnus tavo juokas. Mano atmintyje liko tavo paveikslas, o širdyje neišdildomai aukso raidėmis užsirašė tavo vardas. O ypač įsiminė tavo gilus žvilgsnis, kurio niekaip negalėjau pamiršti ir negaliu ligi šiol. Ir kartais net nesuprasdavau, kodėl mano protą užvaldydavo nenutrūkstamas minčių siūlas apie tave. Ar miegodavau, ar eidavau – ką beveikdavau, visur matydavau tave. Sapne tave matydavau tokią vaikišką, besišypsančią, paskendusią saulės spinduliuose, brendančią per rasotą, pilną gėlių pievą. Kai atsibusdavau, mane užliedavo kažkokia šilumos banga, užpildanti visą mano kūną.

Aistringas airių rašytojo Džeimso Džoiso laiškas, kurį savo būsimai žmonai Norai Barnakl jis parašė 1909 metais, aukcione buvo parduotas už 240 800 svarų (1,204 mln. Lt). Ši suma net keturis kartus viršijo tą, kurios tikėjosi aukciono namai. Laiškas, kuriame yra tokių meilių žodelių, kaip “mano brangioji mažoji nevidone” bei “mano pasileidėle keistomis akimis”, buvo aptiktas visai neseniai. Dž. Džoiso tyrinėtojai pripažino jį trūkstama to laikotarpio įsimylėjėlių korespondencijos dalimi. Laiškas buvo paslėptas tarp senos knygos puslapių ir buvo rastas visai atsitiktinai. Beje, meilės laišką įsigijęs pirkėjas pageidavo likti nežinomas. Susirašinėti su Dž. Džoisu pradėjo N. Barnakl, kuri liko Austrijoje, kol rašytojas 1909 metų gruodį Dubline rūpinosi verslo planais, šiame mieste atidaryti kino teatrą. Dž. Džoisas aistringai atrašė savo mylimajai, erotiško laiško gale pasirašydamas “dangus atleis man mano beprotybę, Džimas”. Kitą dieną jis vėl parašė būsimai sutuoktinei, užsimindamas apie “nepaprastą laišką, kurį parašė jai praėjusią naktį”. Mokslininkai, kruopščiai tyrinėję Dž. Džoiso korespondenciją, žinojo apie šį laišką, tačiau manė, kad jis buvo sunaikintas. Rašytojo tyrinėtojai jo laiškus laiko svarbiausiu šaltiniu, padedančiu atskleisti “Uliso” – vieno reikšmingiausių romanų anglų literatūroje – autoriaus mąstyseną. Pirmasis poros pasimatymas, įvykęs 1904 metų birželį, įkvėpė Dž. Džoisą parašyti “Ulisą”, kuriame aprašomi tą dieną Dubline užfiksuoti kasdieniniai įvykiai.

Vienas britas ir jo mylimoji ispanė po 16 metų trukusio išsiskyrimo galiausiai susituokė – juos vėl suvedė meilės laiškas, kuris daugiau kaip dešimtmetį išgulėjo užkritęs už židinio, pranešama pirmadienį. Steve’as Smithas ir Carmen Ruiz-Perez, kuriems abiem dabar 42-eji, vienas kitą įsimylėjo prieš 17 metų, kai ji pagal mainų programą studijavo Briksame, Pietvakarių Anglijoje. Po vienų drauge praleistų metų jiedu susižadėjo. Tačiau poros santykiai nutrūko, kai mergina persikraustė į Prancūziją vadovauti vienai Paryžiaus parduotuvei. Po kelerių metų, norėdamas vėl įžiebti meilę, S.Smithas į jos motinos namus Ispanijoje nusiuntė laišką. Jis buvo padėtas ant židinio atbrailos, bet nuslydo ir nukrito už židinio. Dingęs laiškas buvo rastas tik atliekant remontą, kai statybininkai išardė židinį. „Kai gavau tą laišką, iš karto nepaskambinau Steve’ui, nes labai nervinausi“, – vietos laikraščiui „Herald Express“ pasakojo C.Ruiz-Perez. – Jau beveik išvis būčiau jam nepaskambinusi. Tai pakeldavau telefono ragelį, tai vėl jį padėdavau. Tačiau žinojau, kad turiu paskambinti.“ Jiedviem susitikus atrodė, kad tų metų nė nebuvo, sakė S.Smithas, vienos gamyklos meistras.
„Kai vėl susitikome, viskas atrodė kaip filme. Bėgome per oro uostą vienas kitam į glėbį. Susitikome ir vėl įsimylėjome. Per 30 sekundžių, kai pamatėme vienas kitą, jau bučiavomės“, – sakė jis. „Aš tik džiaugiuosi, kad tas laiškas pagaliau atsidūrė ten, kur turėjo būti“, – pasakojo jis po penktadienį vykusių vestuvių.

Meilės laiškai. Apie jų turinį sunku ką pasakyti. Tai priklauso nuo rašančiojo jausmų ir pergyvenimų. Tačiau kiekvienas toks laiškas turėtų būti taip parašytas, kad jau su pirma eilute visai pavergtų skaitantį ir nesukeltų jokių abejonių dėl savo turinio. Susižiedavusieji, gyveną ne vienoje vietoje ir savo santykius palaiką laiškais, greitai pastebi, kad laiškai labai menkai teišreiškia jų jausmus, įneša šaltumo ir tyko visai nutraukti jų meilę. O tai pareina nuo jų laiškų netobulumo. Laiškuose jie neįstengia parodyti savo tikrų jausmų. Nenumatytas kokio žodžio ar sakinio dviprasmiškumas kito širdy sukelia abejonių ir nepasitikėjimo. Laiško asmeniškumo įspūdis dyla ir todėl toks laiškas užuot suartinęs, išskiria. Kas jaučiasi nesugebąs parašyti širdingų ir gilaus turinio laiškų, tas tepasitenkina trumpais aprašymais pergyventų dienų. Nevisuomet pasiseka jausmui duoti atitinkamą žodžių formą. Visi esame patyrę, kaip sunku toli esantį draugą įtraukti į savo minčių ir pergyvenimų ratą. Kas mums šiandien atrodo gera ir aišku, rytoj kartais gali visai neatsakyti mūsų norams ir reikalavimams. Todėl visai nenuostabu, kad kitas skaitydamas mūsų laišką, pajunta neramumą, jausdamas neįstengiąs mus suprasti. Ir mylintieji tenesistengia savo jausmus išreikšti spalvuotu popierium, bei daugybe visokių ženklų ir daugtaškių. Laiško išvaizda turi likti rami ir įtikinanti. Skersai ir išilgai suklijuoti pašto ženklas, piešiniai ir kiti pagražinimai neparodo nei gero skonio nei išsiauklėjimo.

Atsiradus kompiuteriams ir bevieliams telefonams, visai sunyko epistoliarinis žanras. O juk kaip malonu gauti laišką! Tačiau rašyti laiškus vėl madinga, todėl primiršusiems, kaip tai daroma, pateikiu vieną kitą pavyzdėlį. Pirmo laiško struktūra: Kaip turi atrodyti pirmoji žinutė? Pirmiausia, ji neturi būti nei per trumpa [tai pabrėžtų tingumą], nei per ilgas [atskleistų jūsų per dideles pastangas ir atrodytų nuobodžiai]. Niekada neapsiriksite, jei pirmasis laiškas bus tokios sudeties kaip paprasčiausios mokykloje rašyto laiško. Trys pagrindines laiško pastraipos: pirma apie tai, kuo Jus sužavėjo tas žmogus kuriam rašote, antra – apie save, trečia – „atrašyk man“. Nepersistenkite svarstydami, šlifuodami sakinius ir ką rašyti. Pasikliaukite pirmuoju įspūdžiu apie jus sudominusį žmogų. Laiško pavadinime geriau nevartoti tokių kasdieninių žodžių kaip tiesiog „labas“, „Sveikas” ir pan. Taip pat jei rašysite laišką be pavadinimo, tai pasakys tik jūsų nerūpestingumą. Tikrai galite sugalvoti ką nors gražesnio ir protingesnio. Jeigu antraštė parodys jūsų atsaką į konkretaus žmogaus anketą ir joje paminėtus dalykus, tiesiog puiku! Tikrinkite savo parašytus žodžius! Jeigu padarote daug klaidų tai gali pastebėti ir sudaryti neigiamą įspūdį partneriams, kad jūs nelabai kreipiate dėmesį į tai, ką darote. Jei neskiriate pakankamai dėmesio laiško rašymui, ar skirsite jo santykiams? Meilės laiškai – subtilus dalykas.

Mano buvęs drauge! Labas. Vėl rašau Tau. Daugybę kartų rašiau Tau, bet laiškai likdavo mano mintyse, slapčiausiose mano širdies kertelėse. Tačiau, šis laiškas, papuoštas ir padabintas lyg perlai mano skaidriomis ašaromis, išvydo dienos šviesą. Tik ar jis bus perskaitytas Tavo akių? Ar šio meilės laiško žodžiai pasibels į tavo širdį? Ar atversi jiems savo širdies duris? Rašau Tau, kai aplink tylu ir tamsu. Visi miega, net medžiai nesujuda, neišgirsi vėjo ūžaujant už lango. Tik danguje it didžiulis laivas plaukia besišypsantis mėnulis. Jis seka žvaigždėms pasaką. Kiekvienas tą pasaką supranta savaip. Man ji – apie meilę. Klausausi tos pasakos ir aš, nes negaliu užmigti. Mane gaubia liūdesio šydas. Galvoje sukasi liūdnos mintys, rieda ašaros. Mintyse tik Tu. Supuosi svajonių sūpuoklėse pilnose svajonių, vilčių, troškimų. Prieš mane iškyla Tavo besišypsantis veidas. Ką jis pasakoja? Tavo paslaptingos akys ir linksma šypsena nori pasakyti, kad aš esu Tau brangi, o rankos švelniai paglosto mano plaukus. Mes bėgiojam po saulėtą pievą susikibę rankomis ir linksmai juokiamės. Tą juoką palydi saulės šypsnys. Tas juokas suskamba ir jį į tolį nuneša vėjas, kad kiti džiagtųsi tuo juoku. Staiga kažko sustojome ir aš atsiduriu Tavo glėbyje, tyliai prisiglausdama prie Tavo širdies. Bet. atsipeikėju, jaučiuosi lyg pabudusi iš sapno. Juk tai. tik svajonė. Tai tik bergdžia svajonė. Ji niekados neišsipildys. Nors taip norėtųsi, kad tai būtų tikrovė.