Meilės laiškai

Rašau Tau į nebūtą šalį nebūtuoju laiku. Rašau laišką, kurį Tau nuneš nepažįstamos, neregimos, neįvardintos, o gal net neegzistuojančios jėgos. Kol kas Tu neturi vardo, tad kreipiuosi į Tave žodžiu „Mylimas“ (atvirai sakant, net jei ir turėtum vardą, vis tiek nesugalvočiau Tau gražesnio kreipinio nei „Mylimas“). Rašau Tau, nes visa širdimi jaučiu, kad mums jau laikas susitikti. Žinau, kad ir Tu tai jauti. Žinau, kad ir Tu galvoji apie mane – mergaitę iš nebūtos šalies, mergaitę, neturinčią vardo. Žinau, kad ir Tu lyg mantrą kartoji žodį „Mylima“, bandydamas mane prisišaukti… Mano Mylimas, aš čia, ir noriu Tau apie save papasakoti, kad žinotum, kaip mane surasti. Tai tebus kelios užuominos, keli trupinėliai, kuriuos rinkdamas rasi kelią pas mane. Bet aš esu įsitikinusi, kad Tau jų užteks. Nėra aiškesnės užuominos, nei mylinčios širdies šauksmas. Gyvenu aš paprastame mieste, ne didesniame už Šventos Elenos salą. Jo gatvėmis kasdien skuba virš penkių šimtų tūkstančių greitų lyg skruzdėlytės žmogelių. Mano Mylimas, tik neišsigąsk – tie šimtai tūkstančių skruzdėlyčių tikrai nesutrukdys Tau manęs surasti. Juk nė viena iš jų nelaukia Tavęs taip, kaip aš. Nė vienos iš jų širdis nedega tokiu ilgesiu, kaip manoji. Tu tą ilgesį iš tolo pažinsi ir Tau nekils jokių abejonių. Gyvenu aš paprastai. Nedaug turiu, bet už viską esu be galo dėkinga ir viską labai branginu. Turiu aš Musę. Tai katė, tik vardas jos toks. Ak, mano Mylimas, kaip tau patiks Musė!

Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas… O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą… Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą… Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas… Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą patikėtų, atleistų… Nors ir skaudu, ir širdis plyšta skausmu, bet visas pagalbas ir šansus Tu jau senai išnaudojai. Ir Tu tai puikiai žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi, nors prašiau ir prašysiu… Leisk man Tave pamiršti ir pabandyti gyventi be Tavęs… Vis dėl to nuoširdžiai noriu Tau padėkoti už įsimintiniausią kartu praleistą dieną! Viskas buvo labai nuostabu nuo pat pradžių, Tu tiesiog skaitei mano mintis ir be žodžių pildei mano norus. Norėtum detaliau – prašom! Galbūt sąrašas per ilgas, praleidus vieną popietę … Maniau, kad Tu man davei ir gali duoti daugiau nei aš Tau … Deja, viskas susiklostė atvirkščiai… Matyt, gyvenime mums nelemta būti kartu… Būti laimingiems kartu… Bet ar mokėsim būti laimingais, gyvendami atskirai ir toli vienas nuo kito? Turėsim išmokti… Nesvarbu, kaip mes gyvensim rytoj, po mėnesio ar po metų, bet aš visada prisiminsiu Tave, mano mielas Riešute.

Myliu tave, nors tu esi labai užsispyręs ir kartais išsižiojęs sėdi prie televizoriaus neištardamas nė žodžio, nors nesutampa mūsų kinematografinis skonis (dažniausiai nusileidžiu aš nei tu); nors kaskart, kai gaminu valgį, tu mane kritikuoji; nors kartais dėl mažiausio menkniekio įsižeidi ir kai tau nesiseka, būni nepakenčiamas; nors… Bet vis vien myliu tave… Gal todėl, kad galvoji apie mane; nes esi švelnus; nes man patinka su tavim plepėti; todėl, kad išklausai mane; nes leidi man vadovauti kelionėse; nes dažniau renkuosi aš, nes priverti mane šypsotis ir pakenti mano blogą nuotaiką, nes… Ką tik pasikalbėjusi su tavim telefonu ir padėjusi ragelį supratau, koks esi man svarbus. Kasdien laukiu to prakeikto mobiliojo skambučio, tikėdamasi, kad raudona elektroninio pašto vėliavėlė praneš, jog atėjo nauja žinutė, klausdama bendradarbių, ar kas nors man skambino, arba laukdama, kada kas nors iš mūsų bendrų draugų papasakos ką nors apie tave. Mes taip retai matomės, bijodami, kad kas nors neatskleistų mūsų paslapties, juolab taip pasiutusiai gyvendami, visados skubėdami, daug dirbdami, beveik neturėdami laisvalaikio; neįsivaizduoju, kaip mes dar sugebam išlaikyt savo meilės istoriją. Kaip mes dar sugebame atmint tas dienas, kai ištrūkę iš visų pančių ir likę vieni puolam viens kitam į glėbį ir be perstojo bučiuojamės, išsakome savo jausmus ir pagaliau visiškai atsipalaiduojame. Visa tai sušvelnina mano nerimą taip tavęs ilgintis.

Meilė, susižavejimas, geismas, tokie nuostabūs ir kartu šiurpūs dalykai, traukiantys kaip drugelius į ugnį. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Meilė yra kančia, yra nuostabu ką nors mylėti kankinačia ir žeidžiančia meile. Kaip sunku yra išties mylėti, atiduodant savo sielą ir kūną tam, kurį myli. Meilė skiria valdovus ir vergus. Iš poros kažkas myli labiau, aistringiau, pasiaukojančiau. Meilė niekad nebūna vienoda. Aš nežinau ar myliu, bet žinau, kad manęs nemyli. Galbūt kai aš įtikėsiu savąja meile, kas nors patikės ir manąja. Jei tu girdi žvakės liepsną tamsoje, jei tu matai mano riksmą tyloje, tu mane myli. Aš taip myliu, aš myliu ne kūną, aš myliu sielą, kūno aš geidžiu, kaip geidžia kiekvienas žmogus. Meilė gimdo tik grožį, nesvarbu kokį, proto, dvasios ar kūno. Tik kyla klausimas: ką išties dera mylėti? Ką išties dera vadinti meile? Ar mes patys savęs neapgadinėjame sakydami, kad mylime? Ką mes mylime? Šaltesnes už pragarą ir mėlynesnes už dangų akis? Nuostabią švelnią ir glotnią odą? Dieviškas šypsenos duobutes? Tai meilė ar geismas atsakykite kas nors!!! Kur jūsų, poetai, apdainuotoji meilė slepiasi? Kokioje akmeninėje širdyje jos ieškoti? Nuostabi vienadienė svaja, tarsi drugelis lekianti į aistros liepsną. Tos nuostabios gundančios ir švelniai savo glamone žudančios rankos. Ką jūs čia matote? Meilę? Geismą? Nenumaldomą aistrą?

Pradėję Vanagų evangelikų liuteronų klebonijos pastato restauravimo darbus UAB “Pamario restauratorius” specialistai aptiko beveik šimtmečio senumo korespondencijos paketą. Vakar radinys buvo perduotas ištirti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos institutui. Tris vokiškai parašytus laiškus, sudėtus į vokus su Kenigsbergo antspaudais, bei atviruką su Girulių miško bei pajūrio vaizdu restauratoriai surado klebonijos pastogėje, užkištus už lentų. Korespondencija rašyta pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, tuometinio evangelikų liuteronų bažnyčios klebono, Mažosios Lietuvos šviesuolio Kristupo Lokio šeimai. “Tokio tipo pastatuose, jeigu jie nebuvo rekonstruoti ar remontuoti, dažnai randame įvairių dalykų: senos spaudos, monetų, rakandų. Paprastai radinius atiduodame vietos gyventojams arba muziejui. Šią korespondenciją nusprendėme perduoti iš Vanagų kilusiai istorikei Silvai Pocytei, tyrinėjančiai šio krašto istoriją”, – sakė UAB “Pamario restauratorius” direktorius Aldas Kliukas. KU Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto direktorė S. Pocytė, perimdama laiškus, patikino, jog kiekvienas šimto metų senumo laiškas yra vertingas dokumentas, juolab kad K. Lokys buvo itin įdomi asmenybė, Mažosios Lietuvos šviesuolis, kovojęs už lietuvybę. 1904 m. jo iniciatyva Mažojoje Lietuvoje įsteigta “Sandoros” draugija, 1904-1939 m. leistas laikraštis “Pagalba”. Daugiau kaip 20 metų evangelikų liuteronų kunigas vykdė misionierišką veiklą Indijoje.

Penktadienis. Vakaras. Tylūs namai. Girdėti tik erzinantys garsai, skleidžiami už mano tvirtovės aukštų sienų, ir nepageidaujamai slenkantys į vidų pro pravertą langą. Dievinu filmus. Būdama viena nepraleidžiu progos pasižiūrėti kokį filmą, kurio esmė pasakyta keliomis frazėmis: “romantinė komedija” ar “drama”. Nepraleidžiu progos paspoksoti į sukurtą meilės istoriją, kupiną netikėtumų, jausmų, romantikos, kuri dažnai randa savo atitikmenį realiame gyvenime. Ir nereikia sakyti, kad tai, kas rodoma tokiuose filmuose, yra tikras melas. Tai filmai, juose atskleistos istorijos, yra dalis mums nežinomų, nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijų. Jos ne visada baigiasi tik gerai. Kartais lemta nesulaukti gražios pabaigos ”ir visi laimingai gyveno”… Bet aš ne apie tai, kad verta tokius filmus žiūrėti, nors mano žiūrėtas filmas turi įdomią ir gilią potekstę (tikriausiai suprantamą ir dominančią tik moteris, nes šio filmo (”Seksas ir miestas”) vaikinai tikriausiai nežiūrėtų). Tačiau aš ir ne apie meilę, o apie tai, kaip galima ją išreikšti ir parodyti. Tai meilės laiškai. Neįsivaizduoju ar šiais laikais moterys, merginos gauna mylimojo ranka rašytus meilės laiškus. Tikriausiai jei ir rašomi kokie nors tokio pobūdžio laiškai, tai rašomi elektroniniu paštu ar dar kaip nors. Arba iš viso niekas nerašo, nes galbūt tai yra pamiršta arba ”atgyventa”. O juk tai taip romantiška, taip tyra ir nuoširdu. Aš su mielu noru atgaivinčiau meilės laiškų rašymą.

54 aistringi legendinės prancūzų dainininkės Edith Piaf meilės laiškai aukcione parduoti už 67 tūkst. eurų, praneša agentūra AFP. „Christie`s“ aukcionų namų duomenimis, laiškus įsigijo interesantas iš Prancūzijos. Už iki šiol neskelbtus E. Piaf laiškus dviratininkui Louisui Gerardinui, kuris buvo vienas iš daugelio jos melužių, tikėtasi gauti iki 90 tūkst. eurų. Jų santykiai truko dvejus metus, kol dainininkė 1952-aisiais ištekėjo už prancūzų atlikėjo Jacqueso Pills. E. Piaf laiškuose dviratininkui žadėjo keisti savo gyvenimą, ištekėti ir susilaukti su juo vaiko. „Tu mane laiku ištraukei. Aš bažnyčioje pasižadėjau niekad daugiau gyvenime negerti alkoholio, jei Tu būsi su manim“, – rašė atlikėja.