10 000 straipsnių
Atsakymas būtų keistokas – žiūrint kokią. Jei čiobrelių, liepžiedžių, ramunėlių, mėtų, laukinių aviečių ar serbentų lapelių arbatą - tai mėgsta ir moka Atsakymas būtų keistokas – žiūrint kokią. Jei čiobrelių, liepžiedžių, ramunėlių, mėtų, laukinių aviečių ar serbentų lapelių arbatą - tai mėgsta ir moka. Šitas naudingas organizmui ir sveikatai arbatas lietuviai geria jau 2000 metų. ... Skaityti toliau
Lietuviai ir sovietmečiu buvo kavos gėrimo žinovais Lietuva pagal statistiką tarybiniais metais išgerdavo kavos daugiau negu Maskva ir Leningradas kartu paėmus. Lietuviai, lankydamiesi “plačiojoje šalyje”, išskyrus Baltijos respublikas, retai kur užtikdavo tikros kavos. Rusijoje, būdavo verdamas “obščepitinis” cikorinis su pienu ir jau pasaldintas gėrimas, išdidžiai vadinamas „кофе“ (kava rusų kalboje yra vyriškos giminės? – A.S.). ... Skaityti toliau
Šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros giros iš vis nėra! Todėl jas patys gaminkitės namuose... Po pirties joks kitas gėrimas netinka, tik gira, sula ir šaltinio vanduo. Pirtis mūsų protėviai sukūrė ir naudojo sveikatinimo, gydymo reikmėms, o bolševikinės sąmonės iškrypėliai jas pavertė girtuokliavimo ir paleistuvavimo vietomis. Pagrindinės gydymo giromis sritys: * žarnyno veiklai suaktyvinti esant lėtiniam ... Skaityti toliau
Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keletą tūkstančių metų mūsų Protėvių Gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – mūsų genčių šeimyninė Šventė, kai Šeimos ... Skaityti toliau
Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Kėkliuose) Šventųjų Velykų papročius: Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų pyragus – bobas pašventinimui.
Baltai žinojo, kad blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas. Vieni tik Lietuviai, kaip seniausia indoeuropiečių Tauta, tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui. Kitos indoeuropiečių Tautos, ypač žymiai jaunesnės už Baltus, pav., anglai taip pat naudoja ... Skaityti toliau
Botanikai tikina, kad ajeras nėra reliktinis Lietuvos augalas; jį, greičiausiai, į Lietuvą bus atvežę Lietuvos, Krymo arba Artimųjų Rytų pirkliai. Pirmą kartą apie ajerą Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose užsimenama Vilniaus Domininkonų vienuolyno inventorinėse Knygose. 1514 m. inventorinėje Knygoje užrašyta, kad kovo mėnesį iš totoriaus pirklio buvo pirkti du maišai ajero šaknų. Ajero šakniastiebiai Lietuvos vienuolynuose buvo ... Skaityti toliau
Valgyti darykite su daug česnakų, daug svogūnų, patiekalus duokite ne su chemikalų ir krakmolo prifarširuotais parduotuviniais kečupais, o su savo paruoštomis garstyčiomis arba krienais... Valgyti darykite su daug česnakų, daug svogūnų, patiekalus duokite ne su chemikalų ir krakmolo prifarširuotais parduotuviniais kečupais, o su savo paruoštomis garstyčiomis arba krienais. Prieš gripą ir imunitetui stiprinti (I dalis) ... Skaityti toliau
Kasmet tarp vasario penktosios ir kovo šeštosios, priklausomai nuo to, kada buvo Velykos ir kada baigėsi mėsėdis, švenčiama linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Kasmet tarp vasario penktosios ir kovo šeštosios, priklausomai nuo to, kada buvo Velykos ir kada baigėsi mėsėdis, švenčiama linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo ... Skaityti toliau
...būtent taip šešis tūkstantmečius elgiasi kinai ir todėl pusantro milijardo žmonių beveik neserga širdies ir kraujagyslių ligomis... Kas rytą tik atsikėlus išskalaukite burną vandeniu ir išgerkite šaukštą ryžių acto (atkreipkite dėmesį: ryžių actas tik - 2%). Būtent taip šešis tūkstantmečius elgiasi kinai ir todėl pusantro milijardo žmonių beveik neserga širdies ir kraujagyslių ligomis. Nepatariu užgerti ... Skaityti toliau
Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje iš vis nėra lietuviškų restoranų. Radau tik kaimiško fasono kolūkinio visuomeninio maitinimo - „obščepito“ bulvinių ir mėsos valgių valgyklas... Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir kvapų valgiais. Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio (gastronominio) išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį. Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik tarybinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką visuomeninį maitinimą - „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams... Vartant visų Lietuvos restoranų valgiaraščius, matyti, kad keli italų patiekalai, keli kinų, keli tarybiniai rusiško „obščepito“ valgiai jokiu europietiškumu net nekvepia.
Lietuvos istorija mūsų dienomis vystosi dviem kryptimis: pataikūnišką slavišką (Vilniaus universiteto istorikai, kurie remiasi XVIII – XX amž. lenkų ir rusų istorikų tyrimais bei raštais) ir objektyvia (Vakarų šalyse gyvenę ir gyvenantys M.Gimbutienė, J.Statkutė de Rosales, Č.Gedgaudas, A,Gustaitis, A.Lileika ir ypač daug jaunų Lietuvos istorikų, nagrinėjančių autentiškus istorinius šaltinius, kartografiją nuo pirmojo tūkstantmečio iki Kristaus, išsaugotus Vakarų valstybių bei Vakaruose gyvenančių Lietuvos aristokratų archyvuose ir bibliotekose). Apie lietuvių puotas ir garbingų asmenų priėmimus XV a. Lietuvos valdovų pilyse žinių išlikę nedaug. Ir dažniausiai rašytini šaltiniai randami Vakarų Europos archyvuose ir bibliotekose Lietuvos aristokratų, gyvenančių užsienyje, archyvuose. Lietuvos karalystėje (lenkų pramintoje - didžiąja kunigaikštyste), kuri tais laikais pagal teritoriją buvo viena didžiausių šalių Europoje ir daug didesnė už polovcų valstybėlę, Vatikano popiežiaus atkeltų į Vistulės žemupį (dabar vadinamų poliakais) lankėsi Prancūzijos ambasadorius kunigaikštis Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) ir paliko rašytinių duomenų apie Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo rūmų papročius, sutinkant svečius. Per aštuonias dienas karaliaus Jogailos buvo gausiai vaišinamas, kunigaikštis Lanua pasigyrė buvęs vieną iškilmingą dieną “pakviestas prie karališko stalo ir atsivalgęs labai gražių puikių pietų".