Civilizacija, kuriai Mes priklausome, nėra miestų, metropolių, mūro anei rašto civilizacija. Ir vis dėlto ji turi visus civilizacijos požymius. Tačiau ji grindžia save kitais pagrindais. Betarpiškas stichijų ir pirminių elementų suvaldymas, tai jos esmė. Ir natūros, Gamtos daiktų bei elementų panaudojimas civilizacijos statybai. Tai stichijų civilizacija. Ne gamtinis būvis, kuriame stichijos ir daiktai, žvėrys ir priešai užgriūva kaip neišvengiama duotybė ir gentis išgyvena reaguodama, priešindamasi, ieškodama nišos, prieglobsčio Girioje, medžioklėje, ar stepėje, nomadinėje gyvulininkystėje. Ar žemdirbystėje – ten, kur yra irigacija ar derlingą dumblą kasmet nešantys potvyniai. Mes darėme kitaip. Mes iš Gamtos elementų kūrėme civilizacines plytas. Tai ekologiška civilizacija, jeigu norime. Jos plytos buvo Medis, jos cementas samanos ir Žemė ir smėlis. Tai ką nors reiškia? Taip. Nes ji buvo pakilusi virš Gamtos tiek, kad galėjo racionaliai ir drauge meditatyviai (Rūpintojėlis) naudoti ją kaip pagrindą Kultūrai kurti. Kultūra, paremta meditatyviniu pradu, primenanti japonų šintoizmą, ir savo pagrindo Gyvybei ir plėtrai pagimdžiusi aktyvaus kario idealą (samurajus, Vytis). Mes tą aptarsime. Bet prieš tai apie civilizaciją kaip tokią.
