Kategorija: Hobi

Sumaištis medžioklės ūkyje žvėrims nebus į naudą

Pasikeitus medžioklės plotų nuomos kainoms, miškų urėdijoms teko perrašyti sutartis su medžiotojų klubais. Valstybinio miško plotai keičiasi ir dėl miškų privatizacijos. Kai kurių medžiotojų klubų medžioklės plotuose valdiškų miškų sumažės per pusę ir dar daugiau. Miškų urėdijų specialistai, atsakingi už medžioklę, perrašytose sutartyse nurodo tik koks valstybinių miškų leistinas kanopinių žvėrių skaičius. Su privačiais savininkais daug kur medžiotojai nuomos sutarčių dar nesudarę. O ar žino savininkai, kokios leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos miško ploto vienete? Ar gali nurodyti žvėrių skaičių sutartyse, kai daugelio...

Juodasis gandras

Juodasis gandras
Juodasis gandras - tai tiksli savo baltojo brolio kopija. Ūgiu pastarajam beveik nenusileidžia, sveria apie 3 kg. Paikščio apdare vyrauja juosvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balti. Snapas ir plika oda apie akis ryškiai raudonos vyšnių spalvos. Juodos plunksnos žvilga žaliu, raudonu, auksiniu atspalviu. Įpratusiems dažnai matyti beveik naminiu tapusį baltąjį gandrą, juodasis atrodo keistai ir paslaptingai. Pirmą kartą pamačius, sunku patikėti, kad Lietuvoje iš viso gali būti tokių paukščių. Juodieji gandrai lizdui dažniausiai pasirenka didelius tamsius miškus, dažniausiai drėgnus ar bent esančius...

Ko nesunaikino melioratoriai, baigs aštriadančiai bebrai

Ko nesunaikino melioratoriai
Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus. Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus - urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje....

Ko tik medžioklėje nebūna

Ko tik medžioklėje nebūna
Medžiojome šernus netoli Lekėčių, dabartinio "Ovos" medžiotojų klubo plotuose. Vietinių nurodytu maršrutu šernų ieškoti nuėjome dviese su trimis laikomis. Po kiek laiko tankiame eglių jaunuolyne pasigirdo šunų lojimas. Iš jų elgesio supratau, kad laikos aptikusios vieną šerną: pamaniau, kad nelabai stambų patiną. Tačiau tankiame eglynėlyje sunku buvo greitai pasirinkti momentą sėkmingam šūviui. Nors laikos aršiai atakavo žvėrį, šernas nuolatos keitė vietą. Keletą kartų žvėrį pamačiau šūvio atstumu, bet iššauti vis sutrukdydavo tarp eglaičių šmižinėjantys šunys. Kelis kartus pamatęs šerną, supratau, kad tai ne...

Žmogaus neliečiamas kampelis Dubravos girioje

Jeigu vaikštinėjant Dubravos girioje užklysite į Vaišvydavos girininkijos 50 ir 51 kvartalus, kelią pastos išvirtusios storulės eglės, pušys pajuodusiais kamienais, apipuvusios, apaugusios kempinėmis. Suspaus širdį, pamačius dar stovinčių bet jau mirusių eglių guotus. Neskubėkite barti miškininkų už apsileidimą. Šis Dubravos girios 120 ha ploto kampelis paliktas tvarkytis pačiai Motinai Gamtai. Čia 1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas, nors žmogus su savo veikla į šį plotą faktiškai nesikiša nuo 1958 metų. Rezervatinės apyrubės statusą ši miško dalis oficialiai gavo 1994 metų gruodžio 30 d....

Lapė šildo kailinius saulėje

Lapė šildo kailinius saulėje
Grakščiais šuoliukais laputė persekioja riebų pelėną. Būk gudresnis už ją: prisidengdamas krūmais, susikūprinęs sėlindamas melioracijos grioviais, priartėk prie rudosios per šūvio atstumą. Pabandyk pacypčioti lūpomis kaip pelėnas, jei dar truks kelių dešimčių metrų iki tikro šūvio, arba nuspėk, kuriuo kiškių takeliu, pro kurį pavienį laukų ąžuolą ar krūmų kuokštą rudoji patrauks į artimiausią miškelį. Pavyks ne iš karto... Bet tam juk ir medžioklė - sportas , poilsis, padažnėjęs širdies plakimas susijaudinus. Deja, mes daugiausiai težinome rikiuotis medžiotojų linijoje, klausyti varovų klyksmo ir po...

Ar Europa tikrai nori vilko?

Ar Europa tikrai nori vilko?
Kad Lietuvoje neapykanta vilkams pasireiškia pačiomis rafinuočiausiomis naikinimo priemonėmis, kaip parašė p. S.Paltanavičius ("Kauno diena", "Ir vilkus reikia... ginti"), tai, sakyčiau, tik žurnalistinė retorika (jos, beje, irgi nereikia neigti). Lietuvoje vilkų niekas nenuodija, netgi neteko girdėti, kad gaudytų spąstais. Dar daugiau, mažai kur naudojamas kiek sėkmingesnis vilkų medžiojimo būdas su vėliavėlėmis. Mažai belikę ir medžiotojų, kurie sugeba vilkus prisišaukti pamėgdžiodami jų kaukimą. Vilkų daugiausiai nušaunama tik atsitiktinai per kitų žvėrių medžiokles....

Pirmiau „diplomas”, paskui šautuvas

Pirmiau "diplomas"
Norint atlikti stažuotę, reikia susirasti medžiotojų būrelį ar klubą ir susitarti su pirminiku, kad priimtų stažuotei. Daugelis stažuotę įsivaizduoja tik kaip dalyvavimąkeliose medžioklėse varovu. Tačiau to maža. Taisyklėse reikalaujama, kad būtų stažuojamasi vieną sezoną. Naujas medžioklės sezonas prasideda nuo balandžio 1 d. - slankų pavasarinės medžioklės pradžia. Nuo tada ir reikia pradėti stažuotis. Kandidatai į medžiotojus turi dalyvauti visų rūšių medžioklėse: pavasario slankų bei didžiųjų ančių gaigalų medžioklės, kanopinių žvėrių tykojimas bokšteliuose, vasaros - rudens paukščių medžioklės, kiškių medžioklės, medžioklės su varovais ir...

Barsukas – girios bėdžius

Barsukas - girios bėdžius
Taip, barsuko kailis prastas, jo medžioklė sunki, bet juk ne šiaip sau jų skaičius sumažėjo net keturis kartus (Feliksas Žemulis. Lietuvos barsukai už angliškuosius gudresni. "Lietuvos rytas", 1998 m. sausio 30 d.) Natūralių priešų Lietuvoje barsukai lyg ir neturi - nebent vilkai galėtų susidoroti su per tolokai nuo urvyno nuklydusiu tvirtu, aštrias iltis ir ilgus tvirtus priekinių kojų nagus turinčiu barsuku, bet kiek tų vilkų Lietuvoje......

Pirmoji lapė paspruko

Pirmoji lapė paspruko
Medžiotoju tapau dar 17 metų neturėdamas. Žinių apie žvėris ir paukščius pakako, tačiau šaudyti pradžioje sekėsi prastai. O dar vienas vyresnis medžiotojas, matyt, norėdamas pajuokauti, pamokė, kad nusitaikęs į stovintį žvėrį ar tupintį paukštį šautuvo vamzdžius kiek kilstelėčiau aukštyn, kad jie uždengtų taikinį. Medžiojome pašešupiais, suriesdami "katilus" Šešupės lankose, grandine išsirikiavę perėjome arimus ir žiemkenčių laukus. Papietavę vorele ėjome šlapio alksnyno pakraščiu vingiuojančiu takeliu. Alksnynas augo netoli kiaulių fermos. Iš karto atkreipiau dėmesį į du šviežiai apgriaužtus nugaišusius mažus paršelius, besimėtančius miškelio pradžioje....