Pirmiausia norėčiau pasidalinti pavasario įspūdžiais. Darbo reikalais tenka dažnai važinėti po Lietuvą, o spiningas ir masalai visada užima garbingą vietą mašinos salone. Tąkart (kaip ir visuomet, pravažiuo- damas pažįstamą upelį) negalėjau susilaikyti neišsukęs iš kelio ir nepabandęs laimės. Vėlyvas vasaris. Upelis ištvinęs nepaprastai. Tokiu metu žvejyba ypatingai sunki: srovė milžiniška, nei duobių, nei kelmų nesimato, vanduo drumstas. Taigi tvarkausi įrankius. Nieko ypatingo iš tų kelių žūklės valandų nesitikėjau, nes kol nukrenta ir nuskaidrėja vanduo, jei konkreti atkarpa nepažįstama kaip penki pirštai, tai yra paprasčiausias masalų aukojimas Neptūnui. Išsirinkau 2 nr. sukriukę – baltą hologramą su raudonais taškeliais. Šiuo masalu  upėtakio niekada nebuvau pagavęs, tai ir nelabai gaila. Pavaikščiojau paupiu (upeliu jo tada vadinti nesiryžau), nužiūrėjau ramesnę vietelę ir užmečiau. Prieš srovę meškerioti beprasmiška, nes spėti suvynioti valą ant ritės nėra šansų, todėl mečiau pasroviui. Blizgutė pasirodė per lengva ir net vos vos sukant ritę „praburzgė“ paviršiumi. Sukriukės neturėjau, todėl nuleidau tą pačią vėl, tik kiek arčiau priešingo kranto. Šįkart ritės rankenėlės nesukau, tik įtempęs valą stebėjau, kaip sukriukė, darydama lanką, artėja prie kranto. Staiga netoli tos vietos, kur prasideda mano nužiūrėta rami vietelė, meškerykotis sulinko. Mintyse jau atsisveikinau su blizgute, kai staiga „uždainavo“ ritės stabdys. Iš netikėtumo nepakirtau. Upėtakis, nuvyniojęs kelis metrus valo, šoko iš vandens ir blizgutė atsikabino… Tiesą sakant, tik dabar ir atsitokėjau. Nuo to momento, kai sulinko kotas, iki kol blizgutė išlėkė į orą, nei piršto nepajudinau. Labai jau viskas buvo netikėta. Greitai susukęs valą vėl mečiau – tiesiai per virš vandens nulinkusią šaką. Kad taip kitą kartą, tai būčiau nesunkiai blizgę peršokdinęs per ją, bet dabar… Sudžiūvusi šaka kartu su blizgute tėškėsi į vandenį. Vasarą būčiau iš karto iškeliavęs toliau, bet pamaniau, kad tokioje purvinoje srovėje žuvis gal ir neišsibaidė. Dar keli skuboti metimai, dar pora gerų „barzdų“, ir šaltas protas nugalėjo. Susivyniojau valo likutį ir grįžau į mašiną. Užsirūkęs ir šiek tiek atsigavęs po patirto streso, pabandžiau „pasverti“ nepagautą upėtakį – vis tiek jau pabėgo. Na, akys mane dar galėjo apgauti (ypač afekto būsenos), bet naujas 0,22 mm valas ir iš anksto iki ribos priveržtas ritės stabdys – ne. Šiaip jau ritės stabdį dar neužrišęs masalo visada sureguliuoju prieš žūklę. Tai taisyklė Nr. 1.

Kai užkimba rimta žuvis ir ritė „uždainuoja“, jei nesi garantuotas ritės stabdžiu, visada kyla noras jį truputį priveržti. Tai dažniausiai ir būna lemtinga klaida. Jei ritės stabdys dar prieš žvejybą per stipriai priveržtas, manau, komentarų nereikia. Tai tiek apie vieną mano pavasario žūklę. Šiaip meškerioju, kiek save pamenu: iš pradžių plūdine, po to dugnine, pastaraisiais metais – spiningu. Jei jau pradėjau pasakoti apie save, tai negaliu praleisti tos dienos, kai atradau jį – savo upėtakinį upelį. Aš jau seniai spiningavau mažuose upeliuose, bet tik lydekas. Tokiuose nedideliuose, kad – galiu kirsti lažybų – niekas ten tuo neužsiimdavo, nes normalus žmogus nė neįtartų, kad lydekų yra. Monstrų, aišku, nepagaudavau, bet 0,5-2 kg lydeka (ir ne viena) keliaudavo į krepšį. Kaip nekeista, neimamų ištraukdavau itin retai. Apie upėtakius žinojau tik tiek, kad jų yra, bet apie šių žuvų žūklę net nemąsčiau. Laikiau tai aukščiausia klase, į kurią pretenduoti nemačiau prasmės. Kurgi ne – paskaičius straipsnius literatūroje susidaro įspūdis, kad tikras upėtakininkas turi praeiti mažiausiai 15 km atkarpą per dieną ir tik per kokią penktą žvejybą pagauna vieną (ir tą patį neimamą) upėtakį. Tai jau ne žūklė, o sportas. Meškerioti tose pačiose vietose nusibosta, todėl nutarėme su draugu pabandyti laimę svetur. Smulkaus mastelio žemėlapyje susiradę nedidelį upelį, nieko nelaukę išvykome. Upelio žiotyse paaukoję vieną kitą masalą Neptūnui, patraukėme prieš srovę. Kokios buvo mūsų akys, kai šalia ėjęs draugas iš po kelmo ištraukė 20 cm upėtakį, aprašyti nesugebėsiu. Tai tiesiog reikia patirti pačiam. Išbučiavę ir paleidę žuvį nuskubėjome pirmyn. Žvejybos taktika buvo paprasta: kuo greičiau bet kur sviesti sukriukę ir kuo sparčiau srove ją prisitraukti atgal. Ir kibo, dar ir kaip kibo, tiesa, visai mažučiai, bet upėtakiai! Tokie įprasti per lydekų žūklę volframiniai pavadėliai buvo nurišti, darbas virte virė. Vienoje gilesnėje duobėje mano 0 nr. sukriukę griebė kažkas rimtesnio, bet atsikabino. Tučtuojau į tą vietą nuskriejo abiejų masalai ir po kokio ketvirto metimo žuvis vėl kirto. Šįkart užtikrintai. Iš pradžių pagalvojau, kad lydeka, nes priešinosi rimtai, bet pamatęs paviršiuje besitaškantį upėtakį dar labiau sunerimau. Jei pirma išsigandau, kad, nesant pavadėlio, blizgė bus nukąsta, tai dabar – jog paprasčiausiai nutrūks. Kai upėtakis, draugui padedant, šiaip ne taip atsidūrė ant kranto, trofėjus buvo bemat išmatuotas. Su savimi visada nešiodavausi 40 cm ilgio virvės gabalą, kad nepasiimčiau mažesnės lydekos. Virvutės ilgio neužteko – buvo apie 42 cm. Kai šitaip greitai keičiasi įsitikinimas, kad upėtakiai nėra jau toks neprieinamas laimikis, ir galva gali apsisukti (ir apsisuko).

Upėtakius iki 30 cm tąkart visus paleidome, nors sugrįžę namo sužinojome, kad 25 cm – jau imamas. Nuo to laiko ilgio kartelės taip ir nenuleidome, o dabar jau ir taisyklėse tai užfiksuota. Nebepasakosiu, kokiais keliais ėjome tris valandas nuo mašinos iki upelio, kaip grįždami miško takeliu ir išėję į žvyrkelį kulniavome tuos nelemtus 10 km pro laikas nuo laiko pasitaikančias gyvenvietes atgal. Kelionė į abi puses truko ilgiau nei pati žvejyba. Vienoje gyvenvietėje, kažkokiame alaus bare, net pasiūliau savo spiningą su visu upėtakiu už alaus bokalą. Nedavė, nors labai jau apgailėtinai atrodėme. Tai tiek apie pradžią. Dabar jau keliai aptikti ir tokių problemų nebeliko. Jeigu jūs norite atrasti savo upelį – pirkite smulkų žemėlapį ir studijuokite. Upėtakių yra tikrai ne visose upėse ir upeliuose. Upių atkarpos tarp jūros ir pirmosios užtvankos, visi intakai ir intakų intakai, kurie suteka į upes iki pirmųjų užtvankų (jei patys neužtvenkti), ir yra spėjamos šių žuvų buveinės. Galbūt jums pasiseks, kaip ir man, iš pirmo karto aptikti savo upelį, o gal ir ne. Bet jeigu būsite užsispyrę – tikrai rasite. Gal upėtakių yra ir už užtvankų, gal kažkas iš jūsų jau šypsosi į ūsą, bet norintiems tokį upelį aptikti teks gerokai daugiau pavažinėti ir pasivaikščioti. O dabar praktiniai patarimai:

Taktika

Kiek žvejų, tiek nuomonių: vieni blizgę labiau mėgsta traukti pagal srovę, kiti – prieš srovę. Manyčiau, viskas priklauso nuo to, ar labai apaugę upelio krantai. Jeigu tenka bristi vandeniu, visada einu prieš srovę – taip neišbaidau žuvų, o drumzlino vandens šleifas iš po kojų nunešamas srovės. Jei įmanoma mėtyti nuo kranto, kartais einu juo pasroviui. Nužiūrėjęs tinkamą vietą upėtakiui įsirengti savo slėptuvę, metu blizgutę priešingo kranto link ir nesukdamas ritės leidžiu srovei ją ten nunešti. Srovė veikia valą, ir blizgutė, besisukdama lanku, artėja prie tikslo. Paprastai blizgutė matoma per visą savo „kelionę“, bet kada, pasukus ritės rankenėlę ar kilstelėjus spiningo viršūnėlę aukštyn, galima keisti jos trajektoriją ir apsaugoti nuo kliuvinių. Tai kur kas lengviau nei apskaičiuoti tiesioginį metimą kokio nors kelmo link, o pakišti po juo apskritai kito būdo nežinau. Abu būdai geri, bet man labiau prie širdies pirmasis, nors pasinaudoti srove ir sunkiau. Pradedančiajam patarčiau eiti prieš srovę, nes reikalingi tikslūs metimai, o kol dar įgūdžių trūksta, labai dažnai teks bristi vaduoti blizgutės. Išbaidytos žuvys visada metasi pasroviui (bent jau taip tvirtina visi žvejai autoritetai) ir nedrumsčia ramybės priekyje jūsų laukiantiems upėtakiams. Aišku, tiems, kurie spiningo rankose nėra laikę, upėtakių žūklė iš tikrųjų gali pasirodyti aukštąja matematika, bet jei esate pagavę vieną kitą lydeką, drąsiai bandykite. Taiklių metimų galite pasimokyti bet kur, o štai įvaldyti srovę teks bandyti vietoje.

Įrankiai

Spiningo ilgis tiesiogiai priklauso nuo upelio pločio. Kai rinksitės „kotą“, apsispręskite, ar norite kuo greičiau brūzgynais praeiti kuo ilgesnę upelio atkarpą, ar lengviau valdyti masalą srovėje: keisti judėjimo kryptį, šokdinti per išlindusius iš vandens kelmus, šakas. Aš niekada nesistengiu įveikti tų autoritetų pažadėtų 15 km, todėl renkuosi pačius ilgiausius spiningus, kokius tik leidžia sąlygos. Jei įbridę upelio vidurin spiningo viršūne negalite pasiekti krantuose augančių medžių, „kotas“ tikrai ne per ilgas. Ritė – būtinai su patikimu stabdžiu ir, pageidautina, bent jau 5:1 perdavimo santykio. Naudoju 0,18-0,25 m storio valą. Kuo ilgesnis ir šmaikštesnis „kotas“, tuo storesnį valą galima rišti. Paprasčiausiai 1,80 m ilgio, 10-40 g užmetimo svorio spiningu, užsivynioję 0,25 mm valą, 0 nr. sukriukės nepamėtysite. Labai jau „nusiploninti“ irgi nesiūlyčiau, nes turėsite problemų, jei užkibs didesnis upėtakis. Be to, žvejojant plonu valu tenka bristi atkabinėti blizgutę iš vandenžolių ir taip perspėti žuvis apie nedorus savo ketinimus.

Masalai

Pats naudoju 0-3 nr. sukriukes bei plaukiančiuosius vobleriukus iki 5 cm ilgio. Kada kokį masalą naudoti – padiktuoja sąlygos. Jei einu prieš srovę, mėtau tik sukriukes, jei pasroviui – derinu abu masalus. Pirmuoju atveju viskas aišku. Kuo gilesnė vieta – tuo didesnė sukriukė, kuo lėtesnė srovė – tuo lėčiau suku ritės rankenėlę. Sukriukė turi vos vos greičiau plaukti už srovę. Jei tik vyniosite laisvą valą, ji paprasčiausiai nebus efektyvi, jei per greit suksite ant ritės – turėsite dažniau užmesti į tą pačią vietą. Upėtakis paveja bet kokiu greičiu traukiamą sukriukę, tik iš slėptuvės jį išvilioti sunkiau. Einant pasroviui, lengviausia žvejoti plaukiančiuoju vobleriu: iškiši spiningą pro medžius, atlenki ritės lankelį ir paleidi. Kai masalas nuplaukia iki nužiūrėtos vietos, staigiai užlenki lankelį, ir šis neria. Mėtant sukriukę priešingo kranto link ir leidžiant srovei ją lanku nunešti po kokiu nors kelmu, viskas priklauso nuo srovės greičio konkrečioje vietoje. Jei srovė lėta, tai 3 nr. sukriukė prasivolios dugnu, jei greita, 0 nr. masalas praplauks pačiu paviršiumi. Guminukų nesu išbandęs, bet manau, kad su jais reikia elgtis panašiai, kaip su blizgutėmis. Kažkodėl visur rašoma, kad labai svarbu parinkti masalo spalvą. Paprastai žvejojame dviese su draugu, eidami ta pačia kryptimi skirtingose upelio pusėse. Visada naudojame skirtingos spalvos ir lapelio formos blizgutes, o kokio numerio imti, lemia konkrečios vietos gylis ir srovės greitis.

Žūklės rezultatai niekada nesiskiria. Pastebėjau tik, kad kartais tenka į nužiūrėtą daug žadančią vietą dešimt kartų nuleisti sukriukę ir tik po vienuolikto sulaukti stuktelėjimo. Jau po penktojo metimo kyla natūralus noras rinktis kitokių spalvų blizgutes, pakeitus dar po penkių metimų gimsta teorijos apie magišką spalvų galią. Keičiame spalvas ir mes su draugu, bet tik tam, kad save nuramintumėme. Apibendrindamas galiu drąsiai teigti, kad svarbiausia yra masalo pateikimas. Jei jį kelis kartus pravesite pro pat upėtakio nosį, jis tikrai griebs. Galbūt tik reikėtų vengti saulėtą dieną balta, šviesą atspindinčia folija apklijuotų lapelių. Kas ilgesnį laiką spiningavo srovėje, turbūt pastebėjo, kad įvairių firmų to paties svorio ir panašios lapelio formos blizgutės skirtingai į ją reaguoja. Viskas labai gerai matyti skaidriame vandenyje: vienos neria giliau, kitos mėtosi į šonus, trečios „dirba“ netolygiai (pastarosios visai nebergždžios) ir taip toliau. Tai dar viena priežastis pradedančiajam rečiau keisti masalą, nes pripratęs prie vienos blizgutės „darbo“, jau tiksliai žinai, kur reikia užmesti, kad srovė ją nuneštų į norimą vietą. Dar vienas patarimas: prieš sukriukę, ypač traukdami ją prieš srovę, būtinai riškite suktuką su karabinu (aišku, kuo mažesnius ir lengvesnius). Kai kurios blizgutės taip susuka valą, kad „barzdos“ neišvengiamos. Upėtakiai šių priedų tikrai nesibaido.

Sugriauti mitai

Kokios vietos perspektyviausios? Ogi tos pačios, kaip ir gaudant lydekas upėse. Šiaip jau visos plėšriosios žuvys slepiasi nuo stiprios srovės už visokiausių akmenų, nuskendusių medžių, dugno išgraužose ir kitose vietose, kur srovė susilpnėja. Teko pagauti upėtakių ir gana stiprioje srovėje traukiant blizgutę tiesiog per vandenžoles, nors dugnas toje vietoje vienodas. Gal jie ten išplaukia aktyviai medžioti, o slėptuvėse tik tyko pro šalį srovės nešamo maisto? Ne veltui žodis „žuvis“ – moteriškos giminės. Nei vienų, nei kitų mums vis tiek neperprasti. Tai tiek. Nusprendėte susikauti su paslaptingu ir nepagaunamu upėtakiu? Studijuokite žemėlapius, čiupkite spiningus ir pirmyn! Tai tikrai nėra pasakų žuvis, tik jos žūklė gana specifiška. Jei visą laiką mojavote spiningu sėdėdamas valtyje, pažadu – kojas iš ryto tikrai skaudės. Tačiau kai pirmą kartą palaikysite rankose žvaigždžuvę, grįšite namo ir negalėdami sulaukti kito pasimatymo su ja vėl ir vėl prisiminsite tą laukinę gamtą, tas įspūdingas kovos su žuvimi minutes, nepykite ant manęs. Jūs, kaip ir aš, – jau ligonis…

P. S. Jei pradėsite namo nešti neimamus upėtakius (tie neūžaugos kimba kaip išprotėję), labai greitai jūsų upelis virs paprasčiausiu grioviu.

Views All Time
Views All Time
12013
Views Today
Views Today
1
0 0