Akvakultūros reikšmė ir jos objektai pasaulyje ir Lietuvoje
Akvakultūra – naudingų žmogaus mitybai ir kitoms reikmėms vandens gyvūnijos ir augalijos organizmų veisimas bei auginimas įvairiuose vandens telkiniuose: tvenkiniuose, vandens talpyklose, ežeruose, jūrų priekrantėje, jūrų lagūnose, varžose bei uždaros vandens apytakos įrenginiuose.
Žuvų ir kitų vandens gyvūnų bei augalų gaunama juos žvejojant arba auginant. Bendrame visų žmonių mitybos produktų balanse jie dabar sudaro palyginti nedidelę dalį – apie 2 proc. Tačiau šių produktų kokybinė vertė didesnė. Iš žuvų ir kitų vandens gyvūnų žmonija gauna ne mažiau kaip15-20 proc. visų gyvūninės kilmės baltymų. Žuvų baltymai – pilnaverčiai, jie turi visų nepakeičiamų aminorūgščių. Žuvų ir kitų vandens gyvūnų riebalai turi daugiau nesočiųjų riebalinių rūgščių negu šiltakraujų sausumos gyvūnų riebalai. Tai labai svarbios žmogaus mitybai savybės.
Vandens gyvūnus bei augalus žmonės pradėjo gaudyti ir rinkti dar pirmykštėje bendruomenėje. Kultivuoti pradėta gerokai vėliau. Kai kurių autorių nuomone, 2-3 tūkst. m.pr.m.e. Žvejyba ir akvakultūra plėtojosi lėtai. 1800 m. iš šio verslo visame pasaulyje gauta apie 2 mln. t produkcijos, 1900 m. – apie 4-5 mln. t. Daug sparčiau abi šios žuvininkystės formos ėmė plėtotis XX a. Tai lėmė ir laivybos, žvejybos priemonių ir kitos technikos tobulėjimas. Pirmoje šio amžiaus pusėje iki Antrojo pasaulinio karo vis gausėjo žvejybos laimikiai. 1938 m. visų pasaulio vandenų produkcija pasiekė apie 21-22 mln. t. Akvakultūros dalis tesudarė kelis procentus. Karo metais sulėtėjusi žvejyba pokaryje labai sparčiai atsigavo. Naujų mokslo laimėjimų žuvų ir kitų hidrobiontų veisimo ir auginimo srityse kasmetiniu produkcijos prieaugio greičiu akvakultūra pralenkė net žvejybą. 1995 m. bendroji pasaulinė žvejybos ir akvakultūros produkcija pasiekė 119,8 mln. tonų. Išauginamų žuvų ir kitų vandens gyvūnų (krevečių, krabų, langustų, moliuskų ir kt.) produkcija tais pačiais metais pasiekė 20,9 mln. t arba beveik 18 proc., o pridėjus išaugintus vandens augalus, akvakultūros dalis sudarė apie 22 procentus.
Ryškus žvejybos ir akvakultūros skirtumo bruožas – gaunamos produkcijos kiekis iš vandens ploto ar tūrio vieneto. Pasaulinį žvejybos laimikį paskaičiavus pagal visą pasaulinio vandenyno plotą, gauname apie 2,5 kg/1 ha, o pagal jo tūrį – tik apie 0,7 g/1 kub. m vandens. Akvakultūroje produkcija iš 1 ha vandens telkinio pasiekia kelis šimtus tonų (auginant midijas vandenyno priekrantėje Ispanijoje – iki 600 t), auginant baseinuose, varžose karpius, upėtakius, katžuves, gauta produkcija – iki 200-400 kg/1 kub. m vandens.
Plečiasi ir kultivuojamų objektų skaičius. 1994 m. pasaulyje vienais ar kitais būdais buvo kultivuojama 141 žuvų, 31 vėžiagyvių ir 59 moliuskų rūšys, keliolika įvairių vandens augalų rūšių. Kai kur auginamos varlės, vėžliai, krokodilai.
Pasaulyje akvakultūra prasidėjo nuo gėlavandenių žuvų auginimo. Manoma, kad jūrinė, sūriųjų vandenų akvakultūra (vadinama dar “marikultūra”) prasidėjo nuo austrių auginimo, kuriuo užsiėmė jau senovės romėnai.
Daugelio pasaulio šalių mokslininkai (daugiausia – jūrinių valstybių) įvairiai tyrinėjo žvejybos reikalus: tyrė hidrobiontų biologines savybes, jų išteklius, žvejybos efektyvumą ir kt. Paaiškėjo, kad pasaulinio vandenyno žuvų ir kitų hidrobiontų ištekliai nėra neišsemiami. Daugelis jų atsidūrė ties išnykimo riba. Jungtinių Tautų žemės ūkio ir mitybos organizacijos duomenimis, apie 70 proc. svarbiausių jūrinių verslinių žuvų rūšių – ganėtinai išžvejojamos, per daug žvejojamos arba pamažu mažėja. Tarptautinė gamtos ir gamtos išteklių apsaugos sąjunga yra įtraukusi į Raudonąją knygą apie 800 žuvų rūšių. Į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktos 7 žuvų rūšys. Kai kurie autoriai nurodo, kad viso pasaulio vandenyse be žalos natūraliai reprodukcijai galima daugiausia išauginti 120-130 mln. t vandens gyventojų per metus. Kiti nurodydami, kad įsisavinant mažiau žvejojamas Indijos bei pietines Ramiojo vandenyno akvatorijas bei pradėjus žvejoti ir naudoti žmonių mitybai gausius smulkių (5-6 cm) vėžiagyvių (vadinamų bendru “krilio” vardu) išteklius, teigia, kad galima sužvejoti net 450-500 mln. tonų. Tačiau šių vėžiagyvių žvejybą bei jų paruošimą žmonių mitybai dar reikia parengti ūkiškai, technologiškai bei ekonomiškai. Be to, iš sužvejojamo laimikio tik apie du trečdaliai panaudojami žmonių mitybai, trečdalis perdirbamas į žuvų miltus, kurie suvartojami šiltakraujų gyvulių, paukščių, žuvų pašarams.
Po 1970 m. daugeliui šalių žvejyba pasunkėjo, kadangi kai kurios šalys paskelbė, kad jų nuosavos ekonominės zonos – 200 jūrmylių nuo kranto, ir ypač po to, kai 1982 m. pasirašyta Jungtinių Tautų konvencija, įteisinanti šias zonas.
Visos šios aplinkybės skatina akvakultūros plėtotę. Vis daugiau akvakultūros produkcijos išauginama daugelyje pasaulio šalių, ypač Azijoje. Kinijoje dabar užauginama daugiau kaip pusė visos pasaulinės akvakultūros produkcijos. Maždaug po 0,4-1,6 mln. t per metus užaugina Filipinai, Indonezija, Japonija, Pietų Korėja, Indija, Tailandas. Ne mažiau auginama ir JAV. Vakarų Europos šalys nuo 1990 iki 1996 m. akvakultūros produkcijos kiekį padidino daugiau kaip dvigubai. Daug produkcijos išaugina ir kitos pasaulio šalys. Kai kurie autoriai prognozuoja, kad 2010 m. pasaulinė akvakultūros produkcija sudarys apie 37 mln., o 2025 m. – 55-62 mln. t per metus.
Žemės rutulio vandens terpėje priskaičiuojama apie 250 tūkst. įvairių gyvūnų ir augalų rūšių. Vien žuvų – daugiau kaip 20 tūkst. rūšių. Jų inventorizacija dar neužbaigta, atrandama naujų, anksčiau nežinomų rūšių. Žvejojama ir panaudojama žmonių mitybai, vienų autorių teigimu, apie 3000 hidrobiontų rūšių, kitų – mažiau, apie 500.
Kiekviena rūšis pasižymi vienokiomis ar kitokiomis skirtingomis biologinėmis savybėmis, savitais reikalavimais aplinkos sąlygoms, kurios įvairiose geografinėse zonose skirtingos. Vienos iš svarbiausių – vandens temperatūra ir druskingumas. Atsižvelgiant į vandens, kuriame auginamos žuvys ar kiti hidrobiontai, temperatūrą, veisiamos ir auginamos šiltavandenės ir šaltavandenės žuvų, kitų vandens gyvūnų ar augalų rūšys. Visų rūšių žuvys geriau auga esant aukštesnei vandens temperatūrai, tačiau kiekviena rūšis turi didesnio ar mažesnio intervalo temperatūros ribą, kurią peržengus žuvų augimas ir kiti gyvybiniai procesai sutrinka ir gyvūnija žūva.
Turbūt senovės Kinijoje pirmiausia pradėti auginti šiltą vandenį (virš 20 C) mėgstantys gėlavandeniai karpiai. Jie auginti dėl daugelio teigiamų savybių: greitai auga, mėsa vertinga, atsparūs auginant, gaudant, žiemojant, gerai įsisavina duodamus pašarus. Karpiai – vieni iš pagrindinių akvakultūros objektų beveik visose Azijos ir daugelyje Europos, Artimųjų Rytų šalių. Vėliau Azijos šalyse paplito vadinamosios Tolimųjų Rytų komplekso žuvys: baltieji amūrai, mintantys stambiąja vandens augalija, baltieji plačiakakčiai, kurie minta augaliniu planktonu, margieji plačiakakčiai, kurių maistas – zooplanktonas, bei moliuskais mintantys juodieji amūrai. Daugelyje Azijos šalių, o nuo šio šimtmečio antrosios pusės – ir pietų Rusijos, Ukrainos, Moldavijos tvenkiniuose – visos šios žuvys auginamos kartu su karpiais ir labai padidina tvenkinių produktyvumą.
Iš šaltavandenių žuvų pirmiausia pradėti veisti ir auginti upėtakiai. Jų yra keletas rūšių. Plačiausiai auginamas vaivorykštinis upėtakis. Mėgiamiausia jų vandens temperatūra – 12-18 C. Apie pirmuosius upėtakių veisimo bandymus žinota net XV a. pradžioje. Plačiau šios žuvys pradėtos kultivuoti XIX ir XX a. Daug jų užauginama Japonijoje, Europos šalyse, JAV ir kt. Vakarų Europos šalys 1996 m. jų užaugino 276 tūkst. t.
XX a. išsiplėtė akvakultūros žuvų ir kitų vandens gyvūnų asortimentas. JAV, kurių gyventojai nemėgsta karpių, daug auginama katžuvių, bizonžuvių, upėtakių. Katžuvės jau auginamos ir Europos šalyse. Ichtiologai bei žuvininkystės specialistai pradėjo auginti tvenkiniuose, baseinuose ungurius. Daug jų užaugina japonai, kinai, Europoje – olandai, italai, danai ir kt.
Afrikos, Azijos subtropinėse ir tropinėse šalyse auginamos įvairių rūšių tiliapijos, šamai.
XX a. išmokta veisti ir auginti daugelio rūšių žuvis, gyvenančias sūriame arba apysūriame vandenyje. Tai kefalių rūšys, pieninės žuvys (pietryčių Azijos šalyse), geltonuodegės (Japonijoje), jūrų ešeriai, plekšninių rūšių žuvys. Išsiplėtė lašišų auginimas. Vien Norvegijoje fiorduose statomose varžose 1996 m. užauginta beveik 300 tūkst. t lašišų.
Be žuvų, akvakultūroje jau nuo Romos imperijos laikų kultivuojamas austrių, midijų ir kitų rūšių valgomųjų moliuskų auginimas. Iš vėžiagyvių – krevetės, omarai, langustai, krabai bei vėžiai.
Auginamos įvairios rūšys didžiųjų vandens augalų, naudojamų mitybai bei kosmetikos, farmacijos pramonei (porfyra, laminarija, undarija ir kt.). Jų produkcija 1995 m. sudarė 6,9 mln. t.
1984-1995 m. kasmetinis produkcijos prieaugis žvejyboje – 1,5 proc., o akvakultūroje – 10,9 proc. 1984 m. vidutiniškai vienam gyventojui pasaulyje teko iš žvejybos 10,8 kg žuvies, o 1995 m. – 10,7 kg. Iš akvakultūros atitinkamai – 1,4 ir 3,7 kg.
Lietuvoje akvakultūra plėtojosi daugiausia tvenkinių pagrindu. Pirmųjų tvenkinių liekanos piliavietėse ir kitose vietovėse išlikusios iš XIV-XV a., XVI a. tvenkinių būta jau gana daug. Tvenkinių plotai plėtėsi XIX pabaigoje – XX a. pradžioje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje (be Vilniaus krašto) būta apie 1500-2000 ha žuvininkystės tvenkinių. Dabar jų turima apie 12 000 ha. Per praėjusį dešimtmetį šiek tiek auginta karpių ir upėtakių varžose, statomose Elektrėnų jėgainės pašildyto vandens talpykloje. Prieš keletą metų įrengtas vienas privatus uždaros vandens apytakos įrenginys, kurio baseinuose auginami unguriai. Septintame šio amžiaus dešimtmetyje keletą metų keliolikoje nedidelių ežerų buvo auginami karpiai ir peledės, prieš tai juose išnuodijus kitas vietines žuvis cheminiu preparatu polichlorpininu. Gauti geri rezultatai, tačiau dėl tam tikrų priežasčių šio žuvų auginimo būdo atsisakyta. Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo visi didieji tvenkinių žuvininkystės ūkiai buvo valstybiniai (per 20 ūkių) arba visuomeniniai (kolūkių, draugijų). Dabar jie tapo privačiomis AB, UAB. Liko tik vienas valstybinis veislinės selekcinės karpininkystės ūkis Šilavote (Prienų raj.). Jame vykdomas veislinis selekcinis darbas. Šis ūkis aprūpina visus Lietuvos tvenkinių žuvininkystės ūkius motininiais karpiais reproduktoriais.
Lietuvos klimato sąlygos vėsokos daugeliui šiltavandenių žuvų, kurios auginamos šiltesnio klimato šalyse, o vasaromis kai kuriais metais šios sąlygos būna per šiltos kai kurioms šaltavandenėms žuvims.
Prieš atgabenant karpius į Lietuvą pagrindinės tvenkinių žuvys buvo auksiniai karosai. XVII-XVIII a. atvežtieji karpiai tapo pagrindinėmis tvenkinių žuvimis. Iki prekinio svorio – 700-1200 g pagal Lietuvos rinkos pageidavimą – pas mus jie užauga per tris vasaras. Prie karpių nedideliais kiekiais užauginama lydekų, peledžių, sidabrinių karosų, augalėdžių ir kitų žuvų. Peledės, baltieji amūrai, baltieji ir margieji plačiakakčiai introdukuoti į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo. Ne visos šių rūšių žuvys prisitaikė prie mūsų klimato ir vandens sąlygų. Sidabrinius karosus geriau auginti blogesnės kokybės, dumblinuose tvenkiniuose bei kai kuriuose ežeruose. Paaiškėjo, kad labai vertingos mitybiniu požiūriu peledės puikiai auga vienos arba įžuvinant tvenkinius tam tikru santykiu su karpiais. Jos padidina tvenkinių produktyvumą iki 20 proc. ir daugiau. Peledės – žuvys, kurios mėgsta vėsesnį, švaresnį, deguonies prisodrintą vandenį. Karštomis vasaromis karpių tvenkiniuose daug peledžių žūna. Tačiau dėl jų mitybinės vertės stengiamasi šias žuvis kultivuoti, jos veisiamos dirbtinai.
Daugeliu atvejų gerų rezultatų gauta kartu su karpiais auginant Tolimųjų Rytų komplekso žuvis, vadinamas bendru “augalėdžių žuvų” vardu: baltuosius amūrus, baltuosius ir marguosius plačiakakčius. Šios žuvys panaudoja savo mitybai karpio neišnaudotus natūralaus maisto išteklius: baltieji amūrai – vandens augalus, baltieji plačiakakčiai – mikroskopinius dumblius (fitoplanktoną), margieji plačiakakčiai – zooplanktoną. Joms reikia daugiau šilumos negu karpiams ir įprastinėmis Lietuvos sąlygomis jos natūraliai veistis negali. Anksčiau jų lervutės būdavo atgabenamos iš pietinių buvusios Tarybų Sąjungos rajonų – Krasnodaro, Stavropolio kraštų. Auginamos su karpiais jos gana gerai padidindavo tvenkinių produktyvumą – daugiau kaip 10-20 proc. Elektrėnų jėgainės pašildytuose vandenyse jos užaugo ir subrendo, ir Ekologijos instituto moksliniai bendradarbiai, talkinant Kietaviškių tvenkinių žuvininkystės ūkio darbuotojams, jas naršino dirbtiniu būdu. Lietuvos žuvininkystės ūkiai keletą metų buvo aprūpinami šių žuvų lervutėmis. Šios žuvys – vienos perspektyviausių ir dabar, privataus ūkio ir rinkos sąlygomis. Tačiau sėkmingai jas veisti dabar galimybių nebeturime, Elektrėnų jėgainė dirba minimaliu režimu, ir pašildomo vandens praktiškai nebeliko. Jų veisimą vietoje galima atnaujinti, kai Elektrėnų jėgainė vėl ims dirbti didesniu pajėgumu po to, kai bus uždaryta Ignalinos AE. 1997 m. nedideli baltųjų amūrų ir plačiakakčių lervučių kiekiai buvo atsigabenti į Vasaknų ir Bartžuvės (buv. Kietaviškių) tvenkinių žuvininkystės ūkius iš Baltarusijos.
Per praėjusius du dešimtmečius į Lietuvą buvo atgabentos ir kitų rūšių žuvys. Bandyta jas veisti ir auginti akvakultūros sąlygomis: tai katžuvės, bizonžuvės, dryžuotieji ešeriai iš Amerikos, spalvotieji karpiai iš Japonijos. Su šiomis žuvimis buvo atlikti eksperimentiniai veisimo ir auginimo darbai. Pavyko gauti palikuonių ir išauginti bizonžuvių ir japoniškų spalvotųjų karpių. Tačiau praktinės reikšmės jų kultivavimas kol kas neturi.
Iš šaltavandenių žuvų Lietuvoje auginami vaivorykštiniai upėtakiai. Jiems veisti tinkamų vandenų Lietuvoje yra nedaug. Upėtakiniai ūkiai – tik keli (Trakų Vokės, Aukštadvario, Žeimenos). Prekinius upėtakius pradėta auginti baseinuose praėjusiame dešimtmetyje. Didžiausias išaugintas jų kiekis per metus – iki 50 t.
Didžioji Lietuvos tvenkinių dalis – karpiniai tvenkiniai. 1990-1991 m. išauginti didžiausi prekinių karpių kiekiai – 7600-7800 t per metus. Padidėjus įvairių jūrinių žuvų pasiūlai (savų ir importuojamų) bei įvairiausių kitų mitybos produktų gausai, bet sumažėjus gyventojų perkamajai galiai ir nutrūkus valstybiniam akvakultūros subsidijavimui, vietinės akvakultūros produkcijos paklausa rinkoje sumažėjo. Jau keleri metai jos realizuojama tik 1500-1600 t. Dėl daugelio ūkinių ekonominių sąlygų, pagrindinių Lietuvos akvakultūroje auginamų karpių savikaina – gana aukšta palyginti su natūraliuose vandenyse sužvejota žuvimi. Jeigu šios sąlygos pasikeis palankesnėmis – per 2-3 metus užauginamų žuvų kiekį būtų galima vėl padidinti, nes iki šiol išsaugotas beveik visas brangiai kainuojantis tvenkinių fondas.
Paminėtina, kad Lietuvoje, be žuvų, nuo 1993 m. pradėtas plačiažnyplių vėžių dirbtinio veisimo ir auginimo biotechnologijos parengimo mokslinio tyrimo darbas. Ekologijos instituto moksliniai bendradarbiai su Simno žuvivaisos įmonės darbuotojais jau išaugino šių vėžių šiųmetukus ir metinukus. Dirbama toliau, rengiant prekinių vėžių auginimo biotechnologiją.
MG 1999/10
Habil. dr. ALBERTAS PEČIUKĖNAS
