Arktinių šalvių beieškant. I dalis
Pirmą kartą apie arktinius šalvius aš išgirdau 1995 metais svečiuojantis Koloje ir šis pavadinimas sukėlė mano, kaip žvejo, smalsumą. Paklausęs apie šią nežinomą man žuvį kažkieno iš vietinių žvejų, išgirdau tokį pasakojimą: “Arktinis šalvis ( arba kaip jį vadina Kolos gyventojai – golec ), gyvena šalia miestelio esančiame Lovozero ežere, bet dažniausiai aptinkamas tik jo pietiniame gale, kur atsiveria ežero bedugnės. Iki ten reikia kateriu “laužt bangas” gerus 30-40 kilometrų. Taip pat, jų retkarčiais pasitaiko kalnų ežere Seidozere. Šalvių paplitimo arealas kaip tik ir baigiasi ties musiškiais Lovozero bei Chibinų kalnų masyvais, žiūrint iš Šiaurės. Tikimybė šalvius sužvejoti, – tęsė žvejys, – yra minimali, nes jie gyvena 30 metrų gylyje ir nedažnai pasirodo arčiau paviršiaus. Dažniausiai pagaunami žiemą iš po ledo arba vidurvasary, kai jie pradeda ruoštis nerštui ir traukia Lovozero ežero seklumų, bei intakų link. Minta, pagrinde, stintomis bei sykų jaunikliais, taip pat įvairių vabzdžių lervomis, bei retkarčiais pačiais vabzdžiais. Vienu žodžiu ėda betkurį gyvulinės kilmės maistą, neatsisako ir nuo savų jauniklių. Sėkmingiausias masalas yra blizgė arba stambi aviželė”. Tai tiek informacijos pavyko surinkti tą kartą. Bandyti žvejoti šių žuvų 1995-ais neteko, todėl kad mūsų maršrutas driekėsi kita linkme negu aukščiau išvardintos vietovės. Bet pasakojimas įstrigo mano “atminties banke”.