Hobi

Stovinčiame vandenyje norint žvejoti mažas ar vidutinio dydžio žuvis, renkantis įrangą reikės didelį dėmesį kreipti į jautrumą. Meškerė turėtų būti lanksti, su jautria galūnėle, apie 3.2m ilgio, tikrai netrumpesnė. Lankstus meškerės kotas apsaugos nuo pakertant žuvį mažų kabliukų išplėšimo iš žuvies burnos. Per kietas kotas neturi lankstumo, kai tuo tarpu lankstus kotas susilenkia kertant vos pajaučia pakankamai didelį žuvies pasipriešinimą, tuo labiau, lankstesnis kotas yra daug jautresnis ir suteikia daug daugiau emocijų traukiant žuvis. Kotas turi turėti stiklo pluošto galūnėlę, ne didesnio kaip 1oz tvirtumo, netgi ¾oz, jei tik sugebate tokią gauti. Stovinčiame vandenyje jūsų įranga nepatirs papildomos apkrovos (pvz. upės tėkmė reikalauja tvirtesnės sistemos), todėl pasipriešimas slegiantis galūnėlę galimas tik traukiant žuvį arba masalą. Dėl to mes galime naudoti ypatingai jautrią galūnėlę, kuria galėsime stebėti net ir atsargiausią žuvies kibimą. Ritė turėtų būti 2000 ar 3000 dydžio, joje susuktas ~ 1-2kg apkrovą atlaikantis skęstantis valas. Svarbu, kad valas būtų skęstantis, nes kitaip įtempti valą tarp galūnėlės ir ant dugno gulinčio masalo gali ilgai užtrukti, ypač vėjuotu oru. Ritė turi būti su valo kilpute-laikikliu, kuris yra ant būgno, ji pagelbės tikslai užmetant, vėliau paaiškinsiu kaip. Kai jau būsite pakankamai susipažinęs su dugnine žvejyba, jūs galbūt norėsite išbandyti pintą valą, ypač gaudant didelius karšius ar žvejojant toli nuo kranto.

Įsigijote reikiamus įrankius dugninei žvejybai, bet dar nežinote, kokias sistemėles naudosite žvejyboje? Tada šis straipsnis kaip tik jums! Populiariausios dugninės žvejybos sistemėlės, jų ypatumai. Trilogijos “Žvejojame dugnine” III dalis.Pirmoje žvejybos dugnine meškere dalyje apžvelgėme žvejojimo dugnine meškere pagrindus ir pristatėme meškerės galūnėlę, kuri informuoja apie žuvies kibimą. Antroje žvejybos dugnine meškere dalyje aptarėme, kaip pasidaryti paprastą, jautrios galūnėlės sistemą gaudyti smulkesnę žuvį stovinčiame vandenyje – raudes, plakius ir pan. Pirma sistemėlė – Paprastoji. Sistemėlė naudojama ten, kur daug žuvų, kai žvejojama netoli kranto. Tai paprasčiausi sistemėlė, kurią, turbūt, visi naudojome vaikystėje (o gal ir dabar) – prie valo galo rišamas svarelis (svoris priklauso nuo žvejojimo vietos), kiek aukščiau rišami 1-3 pavadėliai su kabliukais (pav. 1). Sistemėlė labai primityvi, kad net nereikalauja tolesnio nagrinėjimo. Jeigu pakeistume svarelį šeriklėle, tada gautume jau tikrą fyderio sistemėlę. Vienintelis tokios sistemėlės minusas – didelis atstumas tarp šeryklėlės (jaukinimo vieta) ir kabliukų (gaudymo vieta). Atrodo, smulmena, kiek ten – pusė metro nedaugiau, bet neskubėkite su savo išvadomis. Būtent tas pusmetris jums pridarys žalos, nes jei prie šeryklėlės yra viena žuvis, o ant kabliuko kimba kita – greičiausiai ta kita yra žymiai smulkesnė už pirmąją prie šeryklėlės. Dabar jau galime daryti išvadą – šeryklėlė turi būti netoli kabliukų.

Meškerykočiai dugninei meškerei anksčiau buvo daromi iš kadagio, bambuko, lazdyno ar šermukšnio, kartaisnaudojamos špagos. Šiuo metu yra didelis pasirinkimas firminių meškerykočių. Dažniausiai imamas neilgas iki 2 – 2,5m meškerykotis su rite. Valas, truputį storesnis 0,15 – 0,3 mm kartais iki 0,45 mm storio. Valo kiekis iki 35 – 40 m su atsarga. Kabliukai stambesni. Svareliai naudojami įvairūs – nuo 10 iki 50 g ir sunkesni, skirtingai kur žvejojama. Svareliai pririšami, slankiojantieji, slyvelės, pira midės, cilindriuko, kūgio ir kitokio pavidalo. Svareliai dedami ant pačio valo, arba pririšami trumpu pavadėliu. Prie pagrindinio dugninės meškerės valo dažnai kabinama šėryklėlė. Dugnine meškere dažniausiai gaudoma pavasarį ir rudenį, taip pat ir vasarą dažniausiai nuo kranto, retkarčiais ir iš valties ar neaukštų tiltų. Vasarą žvejyba dugnine ne tokia sėkminga. Dugnine dažniausia gaudoma naktį. Tam prie meškerykočio pritvirtinamas signalizatorius – mechaninis ar elektroninis skambaliukas, kuris traukiant valą signalizuoja, ir taip žvejui praneša apie kibimą.Paprasčiausias signalizatorius – ant meškerykočio per virvutę pritvirtintas skambutis, kuris kabinamas ant valo, jį nuo svorio išlenkia, ir kimbant žuviai skamba. Žuviai pradėjus čiulpti masalą (žvejojant dugnine ant kabliuko kabinami stambūs masalai pvz.: naktinis sliekas), žvangutis pradeda lėtai kilti. Žuviai pagriebus masalą, žvangutis staiga šokteli į viršų ir suskamba.

Daugiausia karšių mūsų meškeriotojai sugauna dugninėmis meškerėmis. Tai pats paprasčiausias, didelio išmanymo nereikalaujantis gaudymas. Net tas, kas tik retkarčiais išeina pameškerioti, dažniausiai pasirenka dugninę. Paprasčiausia dugninė – kelios dešimtys metrų valo, kabliukas, švino gabalas ir kuolelis krante. Užkabinai ant kabliuko porą slie-kučių, kelis kartus apsukai svarelį aplink galvą ir bumbtelėjai upėn. Dabar galima užsirūkyti ar taurelę išlenkti – masalą suradęs karšis praris ir užkibs, beliks tik išvilkti į krantą ir vėl užmesti. Ir taip visą dieną. Kai karšiai itin išalkę ir godžiai griebia masalą, net tokia dugnine galima sugauti keliolika karšių. Bet tai jokių emocijų neteikiantis gaudymas, labiau panašus į “laiko užmušinėjimą”. Tačiau kai karšiai itin išrankūs, tik atsitiktinis paklius ant tokios dugninės. Antra vertus, karšiai – ne vėgėlės ar pūgžliai, ryjantys masalą iki antro galo. Karšis – atsafgi žuvis. Pajutęs kabliuką, jis greitai išspjauna, net nesuvirpinęs valo. Net pasismeigęs ant kabliuko jis labai greitai išsivaduoja vos kelis kartus pasimuistęs. Mat už lūpų esanti dumplių plėvelė labai plona, ir kabliukas ją greitai perpjauna. Karšinė dugninė turi būti labai jautri, tik tada meškeriotojas patirs visus karšių gaudymo malonumus. Ilgą laiką mūsų meškeriotojai, ypač Nemune, Kauno mariose bei kai kuriuose ežeruose, gaudė sunkiomis dugninėmis, pasidarytomis iš rusiškų spiningų su didelėmis inercinėmis ritėmis.

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

Šiuo metu pažvelgęs už lango pagalvojau, kad tikrai dar ne metas padėti dugnines meškeres į spintą. Ir kadangi turiu nemažą patirtį žvejyboje dugnine meškere (~30 m. stažas) bei turiu daug gražaus laiko, tai nutariau pasidalinti savo patirtimi. Esu žvejojęs įvairiuose vandens telkiniuose – srauniose upėse, upeliuose (lyginant su Nemunu), tvenkiniuose, įvairiuose ežeruose bei Kuršių mariose. Kai pradėjau savo žvejybą dugnine meškere, buvo labai populiarūs dviejų dalių dvirankiai sudurtiniai diuralio spiningai, kainuojantys po 9 rub.50 kap. Jie pasižymėjo savo tvirtumu bei ilgaamžiškumu. Šiuo metu jų nurašyti tikrai nederėtų, o būtų galima puikiausiai panaudoti vėgėlių žvejyboje ar kur nors jūroje gaudant menkes. Tačiau bėgo laikas ir šiuos kotus pakeitė nauji plastikiniai, anglies pluošto naujamadiški, tvirti kotai. Buvusias „Nevskas“ rites pakeitė stradikai, daivos ir kitos ritės. Tačiau nemanau, kad nuo to pasikeitė patys pagrindiniai žvejybos niuansai, ypatumai. Tada, žvejojant Nemune man pavykdavo savo sistemėles numesti iki ~50 m. O jos būdavo kelių variantų. Pirmiausiai visada laikydavausi tos nuomonės, kad žvejojant srovėje, ežere ar kitam vandens telkinyje žuvį reikia visada šerti, išskyrus galbūt tuos atvejus, kada važiuodavau žvejoti vėgėlių. Tam tikslui patys pasidarydavome iš varinės vielos vadinamas šėryklas skirtas žuvims šerti. Žvejojant srovėje jos būdavo didesnės, o stovinčiame vandenyje – mažesnės.