Laisvalaikio užsiėmimai

Pasikeitus medžioklės plotų nuomos kainoms, miškų urėdijoms teko perrašyti sutartis su medžiotojų klubais. Valstybinio miško plotai keičiasi ir dėl miškų privatizacijos. Kai kurių medžiotojų klubų medžioklės plotuose valdiškų miškų sumažės per pusę ir dar daugiau. Miškų urėdijų specialistai, atsakingi už medžioklę, perrašytose sutartyse nurodo tik koks valstybinių miškų leistinas kanopinių žvėrių skaičius. Su privačiais savininkais daug kur medžiotojai nuomos sutarčių dar nesudarę. O ar žino savininkai, kokios leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos miško ploto vienete? Ar gali nurodyti žvėrių skaičių sutartyse, kai daugelio savininkų privatus miškas tesudaro 2-5 ha? Tačiau miškų urėdijos, išnuomodamos valstybinį mišką, taip pat negali nustatyti privačių miškų leistino kanopinių žvėrių skaičiaus. Tad kas tai padarys? Aš visada esu už visišką medžiotojų kolektyvų savarankiškumą. Medžiotojams, kurie seniai medžioja savo teritorijoje ir tikisi medžioklės plotus išlaikyti ateityje, mažai terūpi tie žvėrių skaičių nustatinėjantys popiergaliai. Jie ūkininkauja ir ūkininkaus taip, kad būtų ką medžioti ir šiandien, ir po dešimtmečio.

Juodasis gandras - tai tiksli savo baltojo brolio kopija. Ūgiu pastarajam beveik nenusileidžia, sveria apie 3 kg. Paikščio apdare vyrauja juosvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balti. Snapas ir plika oda apie akis ryškiai raudonos vyšnių spalvos. Juodos plunksnos žvilga žaliu, raudonu, auksiniu atspalviu. Įpratusiems dažnai matyti beveik naminiu tapusį baltąjį gandrą, juodasis atrodo keistai ir paslaptingai. Pirmą kartą pamačius, sunku patikėti, kad Lietuvoje iš viso gali būti tokių paukščių. Juodieji gandrai lizdui dažniausiai pasirenka didelius tamsius miškus, dažniausiai drėgnus ar bent esančius netoli balų, ežerų ir upelių. Viena kita šių paukščių pora apsigyvena nedideliuose laukų miškeliuose, taip pat esančiuose netoli vandens telkinių, ypač jei ten yra aukštų senų medžių, tinkamų lizdui sukrauti.

Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus. Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus - urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje.

Medžiojome šernus netoli Lekėčių, dabartinio "Ovos" medžiotojų klubo plotuose. Vietinių nurodytu maršrutu šernų ieškoti nuėjome dviese su trimis laikomis. Po kiek laiko tankiame eglių jaunuolyne pasigirdo šunų lojimas. Iš jų elgesio supratau, kad laikos aptikusios vieną šerną: pamaniau, kad nelabai stambų patiną. Tačiau tankiame eglynėlyje sunku buvo greitai pasirinkti momentą sėkmingam šūviui. Nors laikos aršiai atakavo žvėrį, šernas nuolatos keitė vietą. Keletą kartų žvėrį pamačiau šūvio atstumu, bet iššauti vis sutrukdydavo tarp eglaičių šmižinėjantys šunys. Kelis kartus pamatęs šerną, supratau, kad tai ne kuilys, o šimtinė (sveria 100 kg) kiaulė.

Jeigu vaikštinėjant Dubravos girioje užklysite į Vaišvydavos girininkijos 50 ir 51 kvartalus, kelią pastos išvirtusios storulės eglės, pušys pajuodusiais kamienais, apipuvusios, apaugusios kempinėmis. Suspaus širdį, pamačius dar stovinčių bet jau mirusių eglių guotus. Neskubėkite barti miškininkų už apsileidimą. Šis Dubravos girios 120 ha ploto kampelis paliktas tvarkytis pačiai Motinai Gamtai. Čia 1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas, nors žmogus su savo veikla į šį plotą faktiškai nesikiša nuo 1958 metų. Rezervatinės apyrubės statusą ši miško dalis oficialiai gavo 1994 metų gruodžio 30 d. Tuomet Vyriausybė patvirtino ir Dubravos rezervatinės apyrubės nuostatus.

Grakščiais šuoliukais laputė persekioja riebų pelėną. Būk gudresnis už ją: prisidengdamas krūmais, susikūprinęs sėlindamas melioracijos grioviais, priartėk prie rudosios per šūvio atstumą. Pabandyk pacypčioti lūpomis kaip pelėnas, jei dar truks kelių dešimčių metrų iki tikro šūvio, arba nuspėk, kuriuo kiškių takeliu, pro kurį pavienį laukų ąžuolą ar krūmų kuokštą rudoji patrauks į artimiausią miškelį. Pavyks ne iš karto... Bet tam juk ir medžioklė - sportas , poilsis, padažnėjęs širdies plakimas susijaudinus. Deja, mes daugiausiai težinome rikiuotis medžiotojų linijoje, klausyti varovų klyksmo ir po medžioklės tikėtis keleto šerno šonkaulių... O apie lapių medžioklę su vėliavėlėmis ir užsiminti neverta - vilkų neįstengiame vėliavėlėmis apsupti, kas terliosis dėl lapės...

Kad Lietuvoje neapykanta vilkams pasireiškia pačiomis rafinuočiausiomis naikinimo priemonėmis, kaip parašė p. S.Paltanavičius ("Kauno diena", "Ir vilkus reikia... ginti"), tai, sakyčiau, tik žurnalistinė retorika (jos, beje, irgi nereikia neigti). Lietuvoje vilkų niekas nenuodija, netgi neteko girdėti, kad gaudytų spąstais. Dar daugiau, mažai kur naudojamas kiek sėkmingesnis vilkų medžiojimo būdas su vėliavėlėmis. Mažai belikę ir medžiotojų, kurie sugeba vilkus prisišaukti pamėgdžiodami jų kaukimą. Vilkų daugiausiai nušaunama tik atsitiktinai per kitų žvėrių medžiokles.

Norint atlikti stažuotę, reikia susirasti medžiotojų būrelį ar klubą ir susitarti su pirminiku, kad priimtų stažuotei. Daugelis stažuotę įsivaizduoja tik kaip dalyvavimąkeliose medžioklėse varovu. Tačiau to maža. Taisyklėse reikalaujama, kad būtų stažuojamasi vieną sezoną. Naujas medžioklės sezonas prasideda nuo balandžio 1 d. - slankų pavasarinės medžioklės pradžia. Nuo tada ir reikia pradėti stažuotis. Kandidatai į medžiotojus turi dalyvauti visų rūšių medžioklėse: pavasario slankų bei didžiųjų ančių gaigalų medžioklės, kanopinių žvėrių tykojimas bokšteliuose, vasaros - rudens paukščių medžioklės, kiškių medžioklės, medžioklės su varovais ir kt. Dalyvaujant medžioklėse su varovais, stažuotojas turi išmokti ne tik žvėris varinėti, bet ir pastovėti medžiotojų linijoje prie patyrusio medžiotojo. Medžioklių vadovai stažuotojus turi surašyti į medžioklės lapus.

Taip, barsuko kailis prastas, jo medžioklė sunki, bet juk ne šiaip sau jų skaičius sumažėjo net keturis kartus (Feliksas Žemulis. Lietuvos barsukai už angliškuosius gudresni. "Lietuvos rytas", 1998 m. sausio 30 d.) Natūralių priešų Lietuvoje barsukai lyg ir neturi - nebent vilkai galėtų susidoroti su per tolokai nuo urvyno nuklydusiu tvirtu, aštrias iltis ir ilgus tvirtus priekinių kojų nagus turinčiu barsuku, bet kiek tų vilkų Lietuvoje...

Medžiotoju tapau dar 17 metų neturėdamas. Žinių apie žvėris ir paukščius pakako, tačiau šaudyti pradžioje sekėsi prastai. O dar vienas vyresnis medžiotojas, matyt, norėdamas pajuokauti, pamokė, kad nusitaikęs į stovintį žvėrį ar tupintį paukštį šautuvo vamzdžius kiek kilstelėčiau aukštyn, kad jie uždengtų taikinį. Medžiojome pašešupiais, suriesdami "katilus" Šešupės lankose, grandine išsirikiavę perėjome arimus ir žiemkenčių laukus. Papietavę vorele ėjome šlapio alksnyno pakraščiu vingiuojančiu takeliu. Alksnynas augo netoli kiaulių fermos. Iš karto atkreipiau dėmesį į du šviežiai apgriaužtus nugaišusius mažus paršelius, besimėtančius miškelio pradžioje. Pagalvojęs, kad kur nors netoliese gali tūnoti lapė, kiek atsilikau nuo medžiotojų voros it į šautuvo vamzdžius įkišau šovinius.

Visų pirma, bebrų sruogliai tai visai ne riebalai ir netgi į juos nepanašūs. Prie analinės angos bebrai turi dvi poras liaukų. Suaugusių bebrų jos būna vištos kiaušinio dydžio. Viena pora yra riebalinės liaukos. Riebalinių liaukų mase bebrai tepa kailį, kad neperšlaptų vandenyje. Savo kailinius šie graužikai labai prižiūri. Didelę gyvenimo dalį jie praleidžia besišukuodami ir tepdami riebalais plaukus. Kailio šukavimui specialiai pritaikyti antrieji užpakalinių kojų pirštai. Jų nagai skelti, panaudojami kaip šukos. Bebrų šeimos gyvenamoje teritorijoje paprastai būna žvėrelių tualeto vietos. Mes su draugu gaudydami bebrus jas vadindavome "bebrų pirtimis". Ypač didelės "bebrų pirtys" Nevėžyje. "Pirtims" žvėreliai pasirenka aukštus nugriuvusius upės krantus, kad besišukuodami gerai matytų aplinką. Tokiose vietose kranto molyje būna daug visą laiką šlapių, nublizgintų takų, ištryptų aikštelių, kupstų. Pelkėse, kur bebrai yra susirentę trobeles, tualeto procedūros paprastai atliekamos ant trobelės stogo.

Šimtai kilometrų suvaikščiota upių ir upelių šlaitais ir slėniais, papelkiais ir pagrioviais su sunkia kuprine. Daug sugauta stambiausiųjų Lietuvos griaužikų. Bet tai jau praeitis... Greitai bus dešimt metų, kai iširo bebrų gaudytojų brigados, kurios šiuos žvėrelius medžiojo centralizuotai vieno ar kito Medžiotojų ir žvejų draugijos skyriaus medžioklės plotuose, nevaržomos medžiotojų būrelių ribų. Situacija pasikeitė: medžiotojų klubai tapo visateisiais savo išsinuomotų plotų šeimininkais ir visus žvėris bei paukščius medžioja patys.