Kas reguliuos bebrų skaičių?
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas”, „Kauno diena”, „Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Šimtai kilometrų suvaikščiota upių ir upelių šlaitais ir slėniais, papelkiais ir pagrioviais su sunkia kuprine. Daug sugauta stambiausiųjų Lietuvos griaužikų. Bet tai jau praeitis… Greitai bus dešimt metų, kai iširo bebrų gaudytojų brigados, kurios šiuos žvėrelius medžiojo centralizuotai vieno ar kito Medžiotojų ir žvejų draugijos skyriaus medžioklės plotuose, nevaržomos medžiotojų būrelių ribų. Situacija pasikeitė: medžiotojų klubai tapo visateisiais savo išsinuomotų plotų šeimininkais ir visus žvėris bei paukščius medžioja patys. Be to, visiškai sugriuvo valstybinės kailių paruošos. Jeigu ankščiau bebrų medžioklė buvo griežtai licenzijuota, kiekvieną sumedžioto žvėrelio kailiuką būtinai reikėdavo parduoti valstybei, tai šiuo metu bebrui sumedžioti licenzijos nereikia, bet niekam nereikia ir jo vertingo kailio. O reaklimatizavus bebrus Lietuvoje, jų buvo prisiveisę begalės. Beprasmiška minėti tų ar kitų metų bebrų apskaitos duomenis, nes tokios apskaitos niekada nė iš tolo neatspindėjo tikrovės. Teko išvaikščioti visus Kauno medžiotojų draugijai priklausančius medžioklės plotus ir viską pamatyti savo akimis. Daugelis medžiotojų būrelių, kurių medžioklės plotuose bebrai tirštai buvo apgyvenę upes ir upelius, kur kiekvienoje baloje pūpsojo po bebrų trobą (ar net keletą, jei pelkutė kiek didesnė), apskaitoje visiškai neminėdavo, kad jų plotuose gyvena bebrai.
Pradėjus bebrus intensyviai gaudyti (žinoma, ir ne be brakonierių pagalbos), jų skaičius žymiai sumažėjo. Tačiau šiuo metu, kai nėra bebrų kailių paklausos, kai kuriuose rajonuose šių griaužikų vėl sparčiai gausėja. Girdisi iš miškų urėdijų, kad vienur kitur bebrai vėl užtvindo miško plotus, ardo melioracijos įrenginius, užtvenkia laukų nusausinimo kanalus. O koks vaizdas buvo prieš 15-20 metų? Pirmiausia, žinoma, siaubą kelia pamačius, kaip nepaprastai gražią mūsų krašto gamtą nuniokojo pats žmogus. Galima prirašyti – sovietinis, tarybinis ar dar kažkoks žmogus, bet esmės tai nekeičia. Kažin, ar taip viską galima suversti buvusiai santvarkai. Liūdna, kad mes, ūkiškai atsilikdami nuo Vakarų šalių, nieko nepasimokome iš jų klaidų. Juk ir ten savo laiku klestėjo ir melioracija, ir chemizacija. Bet kai vakarai jau pradėjo vėl kreivinti ištiesintus upelius, grąžindami jiems natūralias tėkmes, mes vis dar atkakliai tiesiname nė kiek nesusimastydami. Prisimindamas bebrų medžiokles, skaičiuoju upių, upelių, upeliukų ir upeliūkščių, kurių pakrantėmis tiek daug nužingsniuota, pavadinimus, užrašytus sutrintose žemėtvarkininkų schemose, iš kariškių nukopijuotuose smulkiuose žemėlapiuose, išgirstus iš vietinių gyventojų. Jų daug. Bet tai tik pavadinimai… Gražūs, skambūs, išlikę iš senovės, dvelkiantys padavimais. Upelių nėra. Ir tiktai miškuose dar išlikę senvagių liekanos bei tos trumpučiukės, melioratorių nespėtos sutvarkyti stambesnių upelių atkarpos byloja apie tai, ką mes praradome dėl savo neišmanymo, dėl abejingumo, vis didesnių ir didesnių derlių vaikydamiesi.
Deja, neužgyvenome turtų, o tik praradome mūsų krašto natūralų gamtos grožį, kuris dabar būtų pats didžiausias Lietuvos turtas. Mažieji upeliukai ištisai paversti grioviais. Galėsime tik džiaugtis, jeigu vardynuose išliks bent jų gražūs pavadinimai. Grioviais paversti ir didesniųjų upių aukštupiai, neretai – iki pat vidurupių arba dar žemiau.
O ko nesudarkė žmonės, nuniokojo bebrai. Nesuprantama, kodėl tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau – medžiojamąją fauną. Gal todėl, kad visi valdžios ir partijos vyrai buvo aistringi medžiotojai? Buvo priveista elninių žvėrių bandos, kurios niokojo miškus, o bebrai darkė upelius. Bet juk ir miškai, ir upeliai – tai taip pat gamta, tad reikėjo ir šiuos gamtos elementus saugoti – rasti kažkokią pusiausvyrą.
Natūralių upelių išlikusiose atkarpose bebrai surausė visus krantus – urvas prie urvo. Kadangi šie žvėreliai kasa urvus negiliai žemės paviršiuje, dauguma urvų įgriuvę, prikaišioti nužievintų pagalių. Griūvant urvams savotiškai išsipureno upių ir upelių pakrantės ir tenai prisisėjo galybė įvairiausių piktžolių. Pūva į vandenį suversti medžių kamienai, krantuose bebrų nukirsti medžiai susikryžiavę ir peržėlę tankiomis atžalomis – neprasibrausi. Mažesnėse upėse tokie pajuodę medžiai ištisai užgriozdinę upės vagą – jokių prošvaisčių vandens turistams. O kaip graudžiai atrodo mažų vingiuotų upelių stačiuose šlaituose mirę šimtamečiai ąžuolai, į kurių metrinio storumo kamienus metų metais savo didžiulius kaplius galando bebrai. Medžiai pagaliau neišlaikė, nes graužimo žiedas užsidarė aplink visą liemenį ir gyvybę nešanti žemės syvų srovelė, einanti iš šaknų į lają, nutrūko. Taip ir stūkso tie medžiai milžinai, medžiai paminklai, graužikų nepergriaužti, bet mirę, iškėlę savo storas šakas it milžinų rankas į dangų, taip ir neprisišaukę pagalbos.
Nenorėčiau rašyti, kad nereikėjo bebrų sugrąžinti į Lietuvos medžioklės plotus. Sunku dabar ir kategoriškai tvirtinti, kad jie buvo išnykę tiktai dėl žmogaus kaltės. Galėjo būti ir kitų priežasčių. Šiaip ir taip, reaklimatizacijos sėkmė parodė, kad šiems žvėreliams Lietuvoje gyventi sąlygos tinkamos, juo labiau kad, esant mažai vilkų, bebrai neturi natūralių priešų. Belieka tik žmogus.
Tačiau kai artimai susipažįsti su šiais žvėreliais, kai pamatai, koks darbštuolis, sumanus ir atkaklus tas bebras, – susimąstai. Kaip sumaniai šie žvėreliai pasirenka vietą užtvankai statyti, kad užtvindytu plotu būtų patogu parsiplukdyti toli nuo upelio augančias drebules, kad vanduo priartėtų prie tinkamo urvams kasti kalnelio. O kokias lygumose telkšančiose pelkutėse bebrai surenčia trobas! Kai su draugu gaudydami bebrus vieną tokią bebrų trobą aptikome Skruzdynės baloje netoli Pašilės (Kelmės r.), atsistebėti negalėjome: bebrų namas buvo nemenkos kaimo trobos dydžio, kiek į tokį statinį sutempta dumblo, akmenų, žolių, storų ir plonų, nužievintų ir nenužievintų šakų, įvairiausiu ilgiu suskersuotų jaunų medelių kamienų, net sunku įsivaizduoti. Vėliau tokių didžiulių bebrų statinių aptikdavome gana dažnai Kelmės, šilalės, Raseinių rajonuose. Tik apgailestauti belieka, kad spąstais ir sugautais bebrais prikrautose kuprinėse nebuvo palikta vietos fotoaparatui ir bloknotui su pieštuku. Bėga metai, ir nors atminty ryškiai išlikę bebrų medžioklių metu matyti vaizdai, pamažu pasimiršta vietovių pavadinimai, datos, sutiktų žmonių pavardės…
Taip, turi atsirasti vietos mūsų krašto medžioklės plotuose ir bebrams. Tačiau, norom nenorom, jų skaičių teks reguliuoti. Negalima leisti, kad šie graužikai visiškai sujauktų dar išlikusias natūralias upių ir upelių vagas ir pakrantes, niekais paverstų tų pačių dabar garsiai kritikuojamų melioratorių triūsą. Be jokios žalos aplinkai bebrai galėtų gyventi negausiai, bet vis dar išlikusiuose laukų pelkutėse, pelkėtuose ežerų užutėkiuose, stambiųjų upių žemupiuose bei senvagėse, kur jie neturėtų ką užtvindyti, o mistų daugiausia gluosniais. Tačiau kas reguliuos bebrų skaičių? Palyginti nesunku šiuos žvėrelius sugauti spąstais. Tačiau pastaruoju metu medžioklės plotuose paspęsti spąstai vagiami. Kažkodėl daug dabar atsirado miškuose, paupiais, paežerėm, pašlaitėm slampinėjančių piliečių. Viską jie mato, suranda, pasiima. Nespėjai spąstų paspęsti, o jie jau „privatizuoti”. O prie kiekvienų paspęstų spąstų nepabudėsi. Norint nors kiek efektyviau užsiimti bebrų gaudymu, reikia (kaip Sibire daro medžiotojai profesionalai) suplanuoti spąstų statymui maršrutus, išdėstant juos taip, kad kiekvieną maršrutą galėtum patikrinti kas 3-6 dienas. Be to, vis artėjant į Vakarus, tikriausiai gaudyti žvėrelius sukertamais spąstais ateityje bus uždrausta. Su šautuvais daug bebrų nepritykosi. Belieka šiuos griaužikus gaudyti su gaudyklėmis, pasitelkiant urvinius šunis, o tai jau juodas darbas, beje ir tiesiogine prasme, nes būsi dumblinas iki pat ausų galiukų. Be to, tai ir sunkus darbas, nelabai priimtinas inteligentiškam medžiotojui poilsiautojui, kuris, beje, ir su bebro kailiu stovėti turguje neturi nei laiko, nei noro. Valstybė kailių paruošų šiais laikais, aišku, neorganizuos, o medžiotojas mėgėjas nesimurkdys purvyne vien dėl rūkytos bebro uodegos, tad naujų Medžioklės nuostatų 37 punktas, kur parašyta, kad „medžioklės plotų nuomininkai reguliuoja bebrų skaičių…”, vargu ar išspręs šią problemą. Beje, brakonieriai bebrus vis dar gaudo. Matyt, neturint geresnio užsiėmimo, jiems dar kažkaip apsimoka dirbti šį sunkų darbą, net rizikuojant būti nubaustiems. Tad gal reikia medžiotojų būreliams, suderinus su aplinkos apsaugos tarnybomis, leisti bebrus gaudyti, kai iškyla būtinas reikalas reguliuoti jų skaičių, pasitelkiant ne medžiotojus. Tokie „legalizuoti brakonieriai” būtų lengviau kontroliuojami, o jie, įsitaisę visą reikiamą bebrų medžioklės įrangą, galėtų aptarnauti ne vieną medžiotojų būrelį.
Kauno diena, 1998 06 08
