Plakt dalgius vėl ragina putpelės
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas”, „Kauno diena”, „Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Kas neprisimena šiltų vasaros naktų paauglystės metais su taip maloniais žemdirbio širdžiai putpelių šauksmais išplaukusių rugių laukuose?
„Put-pilit, put-pilit”, – vienas kitą perrėkdami šūkaudavo putpelių gaidžiukai, ragindami vyrus plakti ir pustyt dalgius, pradėti šienapjūtę.
Mano tėviškėje Vilkaviškio rajone putpelių gaidžiukų šauksmai buvo tokie įprasti. Kas galėjo tada pagalvoti, kad šios miniatiūrinės vištelės atsidurs Raudonojoje knygoje, išnykstančiųjų tarpe. Iš gimtojo kaimo pasitraukiau beveik kartu su putpelėmis ir ilgai ilgai negirdėjau jų šūkavimų.
Ir savo ausimis nepatikėjau, kai vieną šiltą vėlyvą 1991 metų liepos vakarą, sėdėdamas medžiotojo bokštelyje ir laukdamas į javus išeinančių šernų Margininkų kaimo palaukėje, aiškiai išgirdau: „put-pelė, put-pelė”. Taip prisistatė mažasis gaidžiukas iš tolimos jau primirštos vaikystės. Nuo tos nakties putpelių patinėlių balsus girdėdavau vis dažniau ir įvairiose vietose: prie Patamulšėlio gyvenvietės, Margininkų, Piliuonos, Gervėnupio, Dubravų kaimuose. Kasmet pakaunėje putpelių gausėjo. Girionių klubo medžioklės plotuose (5000 ha) suskaičiuodavau per dešimtį skirtingose vietose šaukiančių putpelių gaidžiukų. Kartais pasitaikydavo netgi vienu metu klausytis 2-3 paukščių. Kai 1996 metų birželio viduryje dalgiu šienavau dobilus Dubravų kaime, mažasis gaidžiukas šaukė visą dieną piktžolėmis apaugusiame pamiškės dirvone, nors buvo karšta ir tvanku. Šūkaudamas paukštis pamažu artėjo prie manęs, ir grokai po vidurdienio gaidžiuką ir šienapjovę teskyrė 40-50 metrų. Ir tada kilo mintis drąsųjį giedorių pakelti į orą. Putpelės nebuvau matęs jau visą amžinybę – nuo pat tolimos vaikystės. Šios mažosios vištelės gyvena aukštų javų laukuose ar žolynuose, ir sunku jas be paukštinio šuns pakelti į orą. Vaikystėje buvau įsigudrinęs susipažinimui pakelti oran ne tik putpeles, bet ir griežles, o kartą pavyko „nuginkluoti” netgi paslaptingąją švygždą, per neatsargumą pradėjusią švilpauti pilkame pabalės dirvone.
Kai šūkčiodamas gaidžiukas priartėjo, apėjau jį lanku ir pavijau link nupjautų pradalgių. Paukštis pakilo į orą ir greitu skrydžiu perkirtęs nušienautą dobilieną nutūpė toli ganykloje. Pasirodė, kad putpelė geresnis skrajūnas už savo giminaitę kurapką. Ir kur nebus geresnis, jei žiemoti tenka nusidanginti į Afriką, įveikiant jūras ir karščiu alsuojančią Sacharą. Nuskridęs gan toli mažasis giedorius vakarop vis pašūkaudamas vėl pėsčias parėjo į savo dirvoną. Šį pavasarį „put-pilit” pirmą kartą išgirdau gegužės antrosios vidurdienį Armališkių kaime prie Vaišvydavos (Kauno miesto teritorija). Jau gerokai patįsusių rugių želmenų lauke gaidžiukas sušuko keletą kartų ir nutilo. Daugiau jo šaukiant negirdėjau, matyt, tai buvo dienos poilsiui nutūpęs keliaujantis paukštis.
Jeigu ne tik pakaunėje pagausėjo putpelių, yra vilties, kad neišnyks mūsų krašte šios mažosios vištelės. Sąlygos joms veistis šiuolaikiniame kaime tikrai palankios, nes visur gausu dirvonuojančių, piktžolėmis apaugusių sklypelių, tinkamų slėptis visai smulkiajai laukų faunai Tikėkimės, kad atėjus šienapjūtės metui dar ilgai putpelių gaidžiukai kaimo vyrus ragins plakti dalgius.
Tėviškės žinios, 1998 06 10, Ūkininko patarėjas, 1998 06 30, Kauno diena, 1999 06 29, „Gaidžiukas iš vaikystės pasakos” – Valstiečių laikraštis, 1998 06 30, „Putpelės mano tėviškėje” – Tėviškės gamta, 1998 m. Nr.9
