Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.

***

Priėmus Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą, spaudoje ir televizijos laidose labai jau vienašališkai pradėta kalbėti apie šunų savininkų teises, visai pamirštant priminti jiems jų pareigas. Šunys ir jų šeimininkai vaizduojami kaip labai skriaudžiami ir persekiojami, o šunų gaudytojai – kaip siaubūnai, morališkai degradavę, tiesiog blogio įsikūnijimas.

LNK televizijos “N-14” laidoje apsikabinusi savo šuniuką šungaudžius koneveikia moteriškė Jonavoje; policininkui nušovus palaidą šunį rauda visa šeimyna; ponas Zenonas Butkevičius žurnale “Gamta-medžioklė-žūklė” (“Negerbiami nei įstatymai, nei žmonės”, Nr.4/5) piktinasi šunų skerdynėmis Vaiguvoje, Kelmės. r., ir džiaugiasi, kad atsirado vienas šuns savininkas, ieškosiąs teisybės teisme už jo šuns sunaikinimą. Nupiešiamas toks vaizdas, jog savivaldybių , seniūnijų pareigūnai, pasitelkę medžiotojus bei visokius degradavusius piliečius, tyko prie šunų savininkų kiemų vartų, kad tik nustvertų jų augintinį ir susidorotų su juo. Tačiau iš tikrųjų yra ne taip: savivaldybėms valkataujančių ir netvarkingai laikomų šunų ir kačių problema yra pati nemaloniausia. Keturkojų naikinimo ir gaudymo akcijos vykdomos tik neatlaikius gyventojų, negalinčių ramiai per šunis gyventi, spaudimo. Todėl ir žiniasklaidoje daugiau akcentuoti reikėtų ne šunų savininkų teises, o jų pareigas, aiškinti šunų ir kačių laikymo taisykles.

Kad katės ir šunys šaudomi, gaudomi, pirmiausia kalti patys keturkojų šeimininkai. Šunys nuolatos išleidžiami pabėgioti be priežiūros, teršia aplinką, gąsdina vaikus, o vieną kartą neišvengiamai susiduria su šunų gaudytojais.

Pastaraisiais metais tapo ypač madinga laikyti šunis ir kates. Dar daugiau – valkataujantiems šunims ir katėms steigiami pensionatai ir globos namai, vis nepamirštant pridurti, kad to reikalauja Europa. Ir kokių tik veislių šunų neprisipirkę naujieji lietuviai. Lenktyniaudami tarpusavy ieško vis didesnių, agresyvesnių. Ir keliauja tokie įmitusio veršio dydžio keturkampiai ir ilgakojai, gauruoti ir pliki keturkojai žmogaus bičiuliai su savo šeimininku į pliažus, miestų parkus bei skverus, binzinėja gatvėmis gyvenvietėse be jokių antsnukių, pavadėlių, be priežiūros. Dažnai tokie didžiuliai šunys paliekami mažamečių vaikų globai, kurie nepajėgia jų nei išlaikyti, nors ir su pavadėliu, nei sudrausminti. Ir nežinai, kaip elgtis, kai akis į akį susiduri su tokiu keturkoju “bičiuliu”, sakykim, paplūdimyje.

Tikrų benamių, valkataujančių šunų yra ne tiek jau ir daug: dauguma gatvėse besišlaistančių keturkojų turi šeimininkus, tik jie savo globotinius laiko ne pagal Gyvūnų globos įstatymą ir Šunų bei kačių laikymo taisykles. Žinoma, bausti reikėtų ne gyvulėlius, o jų savininkus, bet tik nėra kam tai vykdyti. Be to, dauguma laisvai bėginėjančių šunų neturi antkaklių su registracijos numeriais, todėl neįmanoma nustatyti šuns savininko, ypač jeigu šuo prasikaltęs. Išeitis viena: jei negalima ir nenorima bausti šunų savininkų, tenka nukentėti jų keturkojams.

Jeigu, sunaikinus šunį, jo savininkas raginamas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tai ką paduoti į teismą piliečiui, radusiam ganykloje šuns mirtinai sudraskytą ožką (tokie atvejai gan dažni prie Vaišvydavos) ar sukandžiotus veršelius (prie Šlienavos). Pabandę susidoroti su galvijais, kažin ar tokie šunys nepradės užpuldinėti vaikų?

Atlikę savo juodą darbą tokie “netyčia savo reikalu išbėgę iš kiemo šuneliai” (“N-14”) vėl drybso sau ant pagalvių, o kaltininkų nėra. O juk ožkas ir karves taip pat gina Gyvūnų globos įstatymas. Žinoma, jeigu beslampinėjantį ganyklose tokį šunį nušautum, jo savininkas tuoj pat atsirastų su perkūnijom, grasinimais teismu ar net sprogdinimais. Apkandžiojus dukrą, medžiotojas Petras Šalevičius šunims teismą Girionyse padarė pats, bet buvo nubaustas. Juokinga ir graudu, kai policijoje aiškinama apie būtinąją gintį žmogaus ir šuns konflikte.

Sutinku su ponu Z.Butkevičiumi, kad medžiotojams nederėtų šunis ir kates šaudyti miestuose ir gyvenvietėse. Šią problemą turi spręsti savivaldybės, seniūnijos, policija ar specialios veterinarijos tarnybos. Tačiau medžiotojai nesulauks, kad kas nors išnaikintų valkataujančius šunis ir kates jų medžioklės plotuose. Dar galima suabejoti, šauti ar ne ūkininko ražienose peles tykantį katiną ar per toli medžiotojus nulydėjusį palaidą kiemsargį, ypač jeigu šie reikalai neaptarti ūkininko ir medžiotojų būrelio medžioklės plotų nuomos sutartyje, tačiau įvairiu metų laiku miškuose beslampinėjančius šunis ir kates naikinti būtina. Jau daug šimtmečių žmogus prisiėmęs atsakomybę už naminiais paverstus gyvūnus, tad apmaudu, kad vis dar atsiranda gudruolių, besirengiančių jiems atsibodusius keturkojus vėl grąžinti į laukinę gamtą. Kol visuomenė nepajėgia perauklėti ar sudrausminti tokių homo sapiens individų, tenka kentėti jų išduotiems bičiuliams – keturkojams naminiams plėšrūnams.

Nors ponas Z.Butkevičius teigia, kad nušaudamas šunį ar katiną medžiotojas užteršia savo šautuvą, nebijokime suteršti savo muškietų šaudydami į medžioklės plotuose valkataujančius naminius plėšrūnus. Kitaip šautuvų visai neprireiks.

Tėviškės žinios, 1998 06 20, Kauno diena, 1998 07 21, “Šunys, katės ir šautuvų švara” – Valstiečių laikraštis, 1998 07 28

Views All Time
Views All Time
4141
Views Today
Views Today
1
0 0