Lietuvos paštas išlaiko daugiau kaip pusę rinkos
|

Lietuvos paštas išlaiko daugiau kaip pusę rinkos

Anksčiau monopolį turėjęs valstybinis Lietuvos paštas išlaiko daugiau kaip pusę šalies pašto ir pasiuntinių rinkos pagal pajamas. Antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvos paštas pagal pajamas valdė 53 proc. rinkos, kiti teikėjai – 47 proc., pranešė Ryšių reguliavimo tarnyba. Per visus 2004 metus Lietuvos paštui pagal pajamas priklausė 50,4 proc. rinkos, o 2003-iuosius – 54,4 procento. Vertinant pašto ir pasiuntinių paslaugų rinką išsiųstos korespondencijos vienetais, naujieji paslaugų teikėjai užima didesniąją dalį pasiuntinių paslaugų rinkos segmente (88,4 proc. siunčiamų siuntinių ir 74,3 proc. gaunamų siuntinių). Istorinis operatorius dominuoja pašto korespondencijos segmente – užima 85,9 proc. siunčiamosios korespondencijos ir 79 proc. gaunamosios korespondencijos rinkos segmentų. Pašto ir pasiuntinių paslaugų rinkos dalyvių pajamos pirmąjį šių metų pusmetį siekė 63,92 mln. litų, iš jų 29,9 mln. litų sudarė pašto paslaugų pajamos, o likusi suma – pasiuntinių.

|

Paryžiuje išsiųstas pašto atvirukas pasiekė Vokietiją po beveik 42 metų

Po beveik 42 metus trukusios odisėjos iš Paryžiaus siųstas atvirukas pagaliau pasiekė Vokietiją. Kaip rašo laikraštis “Saarbruecker Zeitung”, 1962-ųjų rugsėjo 9-ąją tuometinis federalinio jūrų laivyno jūreivis Klausas Philippi (Klausas Filipis) parašė atviruką savo seseriai ir įmetė jį į pašto dėžutę netoli Luvro Paryžiuje. Tačiau tik praėjusiomis dienomis 63 metų vyras, šiuo metu gyvenantis Kelne, sulaukė padėkos skambučio. Atviruką Sarvelingene gavo jo motina Emmy Philippi (Emi Filipi), vis dar gyvenanti senuoju adresu. Atvirukas su Eifelio bokštu yra gana gerai išsilaikęs, tačiau ant jo priklijuotas ne Prancūzijos, o Airijos pašto ženklas, toliau rašo laikraštis. Atviruko tekstas skamba taip: “Iš Le Havrės mes autobusais trumpam atvykome čia, į Paryžių. Nuo 11.9 iki 22.9 aš būsiu Anglijoje. Gali man ten pasiųsti atviruką”.

Įsigaliojo naujos Mėgėjiškos žūklės taisyklės
| |

Įsigaliojo naujos Mėgėjiškos žūklės taisyklės

Lietuvoje įsigaliojo naujos Mėgėjiškos žūklės taisyklės (paskelbtos liepos 14 d. „Valstybės žiniose“). Jos numato, kad mėgėjiška žūklė leidžiama visus metus beveik visuose vandens telkiniuose, išskyrus esančius valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose, taip pat žuvų susikaupimo vietas prie užtvankų, nustatytus Jūros bei Nemuno upių ir Kuršių marių ruožus, Krokų ir Kniaupo įlankas Kuršių mariose. Šios Taisyklės netaikomos privatiems tvenkiniams ir kūdroms, o kitiems privatiems vandens telkiniams taikomos tiek, kiek tai numato Žvejybos privačiuose vandens telkiniuose tvarkos aprašas. Naujosios Taisyklės, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio, palyginti su iki šiol galiojusiomis, yra gerokai trumpesnės, paprastesnės ir liberalesnės. Jose neberasime upių, kuriose vienu ar kitu laikotarpiu draudžiama žvejoti tam tikrais žūklės įrankiais ar masalais, ilgų sąrašų. Daugeliu atvejų žvejui palikta teisė pačiam pasirinkti tokius įrankius ir masalus, kuriais tikimybė sugauti žuvis, kurias tuo metu draudžiama žvejoti, būtų mažiausia.

Naujos mėgėjiškos žūklės taisyklės
| |

Naujos mėgėjiškos žūklės taisyklės

Šiose Taisyklėse naudojamos sąvokos: mėgėjiškos žūklės įrankiai – visi žuvims vilioti ir pagauti skirti įrankiai, kurių pagrindinis elementas yra žvejybinis kabliukas arba kabliukai (neviršijant Taisyklėse nustatyto jų skaičiaus limito), taip pat bučiukai ar samteliai vėžiams gaudyti, samteliai masalui ar žuvims iš vandens išimti bei povandeninės žūklės įrankiai; mėgėjiškos žūklės būdas – žūklė, kai žuvys suviliojamos natūralios kilmės arba dirbtiniais masalais, taip pat vėžių gaudymas bučiukais ir samteliais, žuvų gaudymas masalui, taip pat povandeninė žūklė, kai žuvys šaudomos povandeniniais šautuvais; žūklė nestandartiniais įrankiais ir būdais – stintų ar nėgių žūklė tinkliniais samčiais, taip pat nėgių žūklė bučiukais, turint nustatyta tvarka išduotą licenciją; tinkliniai ne mėgėjiškos žūklės įrankiai – tralai, traukiamieji, statomieji, plukdomieji bei dreifiniai tinklai, gaudyklės, bradiniai, venteriai ir kiti verslinėje žvejyboje naudojami tinkliniai įrankiai; draudžiami žvejybos įrankiai – elektros žūklės prietaisai, ūdos, žeberklai, varžos bei tinkliniai ne mėgėjiškos žūklės įrankiai; draudžiami žvejybos būdai – žūklė, naudojant elektros energiją, nuodingąsias ar sprogstamąsias medžiagas, šaunamuosius ar pneumatinius ginklus (išskyrus povandeninės žūklės šautuvus), akvalangus bei kitus autonominius kvėpavimo prietaisus, taip pat žūklė duriamuoju, užkabinamuoju (kai žuvis sugaunama kabliuku ar kabliu už bet kurios kūno dalies, išskyrus galvą), smogiamuoju bei kitu ne mėgėjiškos žūklės įrankiu.

|

Septyniolikmečio aistra – siuvimas

Septyniolikmetis Mindaugas Jankauskas savo netradicine išvaizda bei pomėgiais stebina aplinkinius. Siuvimą dievinantis vaikinas mėgsta žiūrėti spektaklius bei vaikščioti į kino teatrus vienas. Kaunietis labai domisi mada ir ateityje žada rimtai užsiimti drabužių dizainu. M.Jankauskas teigia, jog kiekvienas žmogus yra ieškotojas, o apranga yra vienas iš jo minčių išraiškos būdų. Septyniolikmetis, laikantis save menininku, visada vadovaujasi viena rašytojo Oskaro Vaildo fraze iš knygos „Dorijano Grėjaus portretas“ – „Menininkas yra gražių daiktų kūrėjas“. Jaunuolis, besimokantis Kauno „Rasos“ gimnazijos vienuoliktoje klasėje, labiausiai aplinkinius šokiruoja savo išvaizda. Mados „besivaikantis“ vaikinas sau rūbus kuria, modeliuoja ir siuva pats. Jis šiuo, neįprastu vyriškai lyčiai, užsiėmimu susidomėjo, kaip pats sako, labai senai. Pradėjęs nuo paprasčiausių rankdarbių, Mindaugas jau metus tuo užsiima labai rimtai. „Jeigu spėsiu sukurti pakankamai rūbų, bandysiu sudalyvauti kokiame nors rimtesniame mados renginyje“ (gal ir spėsi, juk iki pensijos dar laiko yra), – kalbėjo septyniolikmetis, kolkas dar nedalyvavęs jokiuose panašaus pobūdžio konkursuose. Ateityje norintis aprangos dizainą studijuoti jaunuolis neslepia, jog norėtų tapti žinomu dizaineriu. „Manau, šito nori kiekvienas, tik ne visi išdrįsta pasakyti tai garsiai“ (o taip, visi tik apie tai ir svajoja), – atviravo M. Jankauskas, besidomintis mada, įvaizdžio kūrimu.

|

Perspektyvus verslas – elnininkystė

Bibliojoje rašoma, kad Saliamono rūmų virtuvei vienai dienai būdavo patiekiama 30 saikų miltų, 3 dvidešimtys saikų stambiai maltų manų, 10 riebių jaučių, 20 jaučių iš ganyklų, 100 avių, ir be elnių, bei stirninų ir dėmėtųjų elnių dar aibės riebių laukinių paukščių. Jei pradėtume Biblija ir išminčiumi Saliamonu, tai žvėriena mūsų dienomis turėtų užimti svarbią vietą mūsų maisto racione. Senovės egiptiečiai patys pirmieji pradėjo tiekti elnieną puotoms. Jie kepdavo visus didelius gyvulius didelėse krosnyse. Tiesą kalbant senovės egiptiečiai, ne taip kaip šių dienų demokratiški valdonai, žinojo, kad norint turėti gerus darbo rezultatus, triūsiančiuosius reikia gerai maitinti. Archeologiniai tyrimai rodo, kad senovės egiptiečiai vergus, statančius faraonų piramides, nors ir plakdavo rimbais, bet maitindavo sočiai ir daug. Didžiosios Britanijos Lesterio universiteto archeologė Marijke van der Veen, remdamasi kasinėjimais dviejose senovės egiptiečių akmenų skaldyklose, esančiose 500 km į pietus nuo Kairo, šiukšlynuose rado 50 valgomųjų augalų liekanų ir 20 rūšių gyvūnų kūnų. Vergams duodavo artišokų, alyvuogių, česnakų, kopūstų, melionų, morkų, persikų, svogūnų, vynuogių, įvairiausių riešutų ir pan. Vergus maitindavo įvairia prėska ir rauginta duona, alyvų aliejumi, austrėmis, sraigėmis, moliuskais, įvairiausiomis žuvimis, kiaušiniais, viščiukais, paršiukais. Taigi, šiuolaikinis mokslas teigia, kad vergai iš laukinių kraštų pakliuvę į Senovės Egipto vergovę tapdavo tiesiog gurmanais…

|

Sugiharos atminimas įamžintas Lietuvos pašto ženkle

Lietuvos paštas trečiadienį išleido naują pašto ženklą, kuriuo įamžino per Antrąjį pasaulinį karą žydus gelbėjusio Japonijos diplomato Chiune Sugiharos (Čijunės Sugicharos) atminimą. “Ch.Sugiharos atminimas jungia japonų ir lietuvių tautas kaip humaniško poelgio pavyzdys”, – ta proga pareiškė Lietuvos paštas. Pašto ženklo pavadinimas – “Japonijos konsulas Lietuvoje 1939-1940 m. Chiune Sugihara”. Ant Vengrijoje spausdinto ženklo pavaizduotas tuometinio Japonijos generalinio konsulo Kaune pavaduotojo Ch.Sugicharos veidas, apsuptas žydinčių japoniškos vyšnaičių – sakurų – žiedais. Tarpukariu Kaune – laikinojoje Lietuos sostinėje – Japonijos generalinio konsulo pavaduotoju dirbęs Č.Sugihara 1940 metais išdavė 6 tūkst. tranzitinių vizų nacių persekiojamiems žydams, su kuriomis jie galėjo išvykti į nacių neokupuotus kraštus. 1986 metais miręs Č.Sugihara buvo pramintas “Japonijos Schindleriu” (Šindleriu). Vokiečių pramonininkas Oskaras Schindleris per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjo daug žydų, priėmęs juos dirbti į savo įmones.

|

Lennono sukurti pašto ženklai viršijo pardavimo lūkesčius

Velionio Johno Lennono (Džono Lenono) sukurti pašto ženklai, kuriuos įkvėpė sunkios 1971 metais streikavusių Didžiosios Britanijos paštininkų darbo sąlygos, buvo parduoti daug brangiau, negu tikėtasi. Vieno aukciono Londone organizatoriai manė, kad šių pašto ženklų, kuriuose vaizduojamas sugniaužtas kumštis, kaina pakils maždaug iki 1 280 dolerių (3 840 litų), tačiau hitą “Imagine” atliekančios žvaigždės gerbėjai už juos nepagailėjo 2 tūkst. dolerių (6 tūkst. litų). Kitas J.Lennono relikvijas pavyko parduoti už dar didesnę kainą. Brangiausiai gerbėjai nupirko “The Beatles” albumo “Revolver” kopiją su legendinio dainininko autografu – už ją paklota 34, 5 tūkst. dolerių (103,6 tūkst. litų). 1960 metais pagamintas stalas, priklausęs J.Lennonui, taip pat viršijo lūkesčius ir buvo parduotas už 3,8 tūkst. dolerių (11,5 tūkst. litų). Fotografijų, kuriose įamžinti Australijoje viešėję “bitlai”, rinkinys per aukcioną “Sotheby’s” liko nenupirktas, nors organizatoriai tikėjosi už jį gauti ne mažiau kaip 24 tūkst. dolerių (72 tūkst. litų). Už tūkstantines sumas parduoti ir kiti populiariąją grupę iš Liverpulio menantys daiktai, tarp jų bilietai ir programos su muzikantų autografais.

|

Filateliniai terminai ir kai kurie kiti paaiškinimai

Blokas – vienas arba daugiau pašto ženklų, atspausdintų atskirame lapelyje, kurio kraštuose yra papildoma informacija apie įvykį ar temą. Kartais būna, kad bloke nėra atspausdintų ženklų standartine forma, tačiau yra nurodyta jo nominali vertė. Ženklai bloke gali būti su perforacija arba be jos. Apmokėti pašto siuntoms gali būti naudojamas visas blokas arba iš jo išplėšti ženklai. Paprastai bloko ženklų perforacija nesiekia bloko kraštų. Ji būna tik rėminė. Dalinė perforacija – perforacijos rūšis, kai ne visi ženklo kraštai turi dantukus, pvz., ženklų, skirtų pardavinėti iš pašto automatų.

|

Ar ilgai siųsime laiškus, arba pagiriamasis žodis paštui

Kaip praėjusiais šimtmečiais, taip dar ir mūsų dienomis laiškai rašomi ir siunčiami norint perduoti mintį ir informaciją. Voke keliauja siuntėjo rankraštis, ir vienodai svarbūs yra tekstas ir rašysena. Plėtojantis technikai visa tai pradeda keistis, norima “nugalėti” laiką ir “sumažinti” atstumą. Apie šią kaitą žmonės galvoja su nerimu, kadangi dauguma labai mėgsta tradicinius, o ne elektroninio pašto laiškus. Istorinių garsenybių rašyti laiškai aukcionuose pelno didžiulį dėmesį ir piniginį įvertinimą. Be entuziazmo skiriamės su laiškais, nenoriai juos atrenkame. Rašysena lyg veidrodis atspindi siuntėją. Per ją galime geriau pažinti rašiusįjį, net nežinodami grafologijos mokslo dėsnių. Pagal kažkada galiojusią taisyklę nepritikdavo asmeninį laišką rašyti spausdinimo mašinėle, vertingas būdavo tik ranka rašytas. Šią taisyklę žinojo daugelio mūsų bendraamžiai, vyresni žmonės.