Pirmoji lapė paspruko
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas”, „Kauno diena”, „Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Medžiotoju tapau dar 17 metų neturėdamas. Žinių apie žvėris ir paukščius pakako, tačiau šaudyti pradžioje sekėsi prastai. O dar vienas vyresnis medžiotojas, matyt, norėdamas pajuokauti, pamokė, kad nusitaikęs į stovintį žvėrį ar tupintį paukštį šautuvo vamzdžius kiek kilstelėčiau aukštyn, kad jie uždengtų taikinį.
Medžiojome pašešupiais, suriesdami „katilus” Šešupės lankose, grandine išsirikiavę perėjome arimus ir žiemkenčių laukus. Papietavę vorele ėjome šlapio alksnyno pakraščiu vingiuojančiu takeliu. Alksnynas augo netoli kiaulių fermos. Iš karto atkreipiau dėmesį į du šviežiai apgriaužtus nugaišusius mažus paršelius, besimėtančius miškelio pradžioje. Pagalvojęs, kad kur nors netoliese gali tūnoti lapė, kiek atsilikau nuo medžiotojų voros it į šautuvo vamzdžius įkišau šovinius.
Voroje ėjo gal 21 ar 22 medžiotojai, tad nustebau, kai jiems praėjus pamačiau prie pat tako ant aukšto jau seniai sutręšusio ir atžalomis apsipylusio juodalksnio kelmo gulintį didžiulį lapiną. Ugniaspalvis žvėrelis gulėjo susirietęs į kamuolį, galvą prie uodegos pasidėjęs ir tik rudos jo akys žiburiukais blizgėjo. Besikalbančių, berūkančių medžiotojų voros nepajusti, žinoma, jis negalėjo. Gudruolis, matyt, sudelsęs laiku pasitraukti, nerizikavo šokti iš savo slėptuvės į retą, šalnoms dilgėles suguldžius toli permatomą alksnyną. Keista buvo ir tai, kad iš dvidešimties medžiotojų, tarp kurių buvo ir prityrusių senų šaulių, sugebančių pastebėti arime miegantį kiškį ir šūviu išversti jį iš guolio, nė vienas nepamatė ant žaliom samanom apaugusio kelmo gulinčio raudono kaip ugnis lapino.
Dabar mane juokas ima prisiminus, kaip jie visi tada subruzdo, kai voros gale netikėtai trenkė mano šūvis. Tada ir dar ilgai po to manęs juokas visai neėmė, nes šaunant ano juokdario medžiotojo įpirštu metodu, šratai nuskabė tik plonas juodalksnio atžalas per sprindį virš lapino galvos, o žvėrelis liko gyvas ir sveikas. Šūvio išgąsdintas ilgauodegis iš savo guolio aukštybių šoko tiesiai į vandenį ir, vos neaptaškydamas purvais takeliu einančių šaulių, nurūko išilgai medžiotojų voros. Antro šūvio šauti negalėjau, nes per mažas buvo atstumas tarp šaulių rikiuotės ir nubėgančio žvėrelio. Tačiau šūviai pasipylė iš medžiotojų voros, nemažiau taškydami šratų užtaisais purvus, kaip ir sprunkančio lapino kojos. Lapinas turbūt dar ir dabar gyventų, jeigu nebūtų jau praėję tiek metų, kiek lapės neišgyvena.
Po nesėkmingo šaudymo nutarėm alksnyną „prašukuoti”. Varymas baigėsi tuo, kad buvo nušauta ugninio lapino draugužė, po puotos prie paršiukų dvėselienos miegojusi kažkur miškelio viduryje. Oi, ilgai man stovėjo akyse raudonas lapinas ant žalio kelmo. Dar ir dabar viską matau, kaip tą dieną… Tačiau bent taikytis nuo tada pradėjau teisingai.
Valstiečių laikraštis, 1999 05 25
