| | |

Sportinė meškerė. 1 dalis

Nenumaldomai artėja pavasaris, nors žiema dar vis rodo savo nagučius, naktim vis dar baugindama mus nemažu šaltuku, tačiau saulė jau daro savo darbą ir norom nenorom stumia žiemą lauk. Patvinusios upės jau laisvinasi nuo ledų, semia kaimus ir kelius, tuo pačiu išlaisvindamos ir žuvis nuo ledo gniaužtų. Ateina tas laikas, kada visi griebsime plūdines meškeres ir pulsime žvejoti pirmųjų pavasarinių kuojų. Kiek teko pastebėti, daugelis mūsų žvejų naudoja meškeres, apginkluotas ritėmis, įvairiais žiedeliais ir pan. Taip, yra toks būdas gaudyti srovėje, tai vadinamasis „boloniškasis“ būdas, ir jis tikrai nėra blogas. Tačiau aš norėčiau pakalbėti apie kitą būdą, kurio mūsų žvejai vis dar bijo arba mano, kad tai skirta ne jiems… Tai meškerės be žiedelių ir ričių (toliau aš jas vadinsiu sportinėmis meškerėmis). Nekalbėsiu apie jau tik meškeriotojų profesionalų naudojamas sudurtines sportininkų meškeres, vadinamas štekeriais, gal tai bus kituose straipsniuose, jei tai ką nors sudomins, o panagrinėsiu paprastas teleskopines meškeres. Tai iš dalies labai paprastas ir kartų pakankamai sudėtingas žūklės būdas, tačiau tikrai nereikia jo bijoti, juolab tikrai verta ji išmėginti. Kad įsivaizduotumėte kas yra sportinė meškerė, pateiksiu keletą tokių meškerių paveikslėlių (1 pav.). Tegul nesupyksta tie, kas jau yra gaudę tokiom meškerėm, bet, kiek žinau, daugeliui jos yra kažkokia egzotika, panašiai kaip man muselinė meškerė.

| | |

Sirgti sveika

Artimieji ir draugai gerai žino, kad vienu klausimu esu visiškas ligonis – tai žvejyba. Daug metų gaudau upėtakius museline meškere. Liga išsivysčiusi ir daugialypė: vasarą atvira forma – kai tiesiog dingsti miškų upeliuose kelioms dienos, jokių e-mailų – kokia palaima, jokių mobiliųjų – penkiaguba palaima, tik išlipus ant aukštesnio kranto gauni SMS apie praleistus skambučius. Žiemą liga įgauna chronišką, latentinę formą. Tai sapnavimas atmerktomis akimis – mintyse galima nueiti kilometrų kilometrus atmintinai pažįstamu upeliu, apmėtyti musele visas geriausias upėtakių slėptuves ir – svarbu – sapnuose visada pagauni, skirtingai nuo tikrovės. Šeima į ligą žiūri supratingai – gal tiksliau priversta žiūrėti supratingai – kadangi viena aišku – ligonis nepagydomas. Ilgai nežvejojęs darosi neramus ir pavojingas, pažvejojęs puola į euforiją, nesustodamas pasakoja žvejybos smulkmenas, kurios niekam neįdomios. Merkyje lenkų dvarininkai žvejojo devynioliktojo amžiaus pabaigoje – iš Anglijos parsisiųsdintomis meškerėmis ir muselėmis. Dabar Merkyje žvejoja paprasti žmonės, pirmiausia bendraklubiai iš muselininkų klubo „Merkys“. Tačiau kitkas keičiasi nelabai. Meškeres jie siunčiasi iš viso pasaulio, museles riša patys. Bet muselių rišimo medžiagos – tai atskiras pasaulis, pradedant angliškais, norvegiškais ir japoniškais kabliukais, ir baigiant egzotiškų paukščių plunksnomis bei kailiais – visa tai daugiausia siunčiama iš užsienio, pastaruoju metu iš Lenkijos.

| | |

Ką turi žinoti apie karosus?

Kai vanduo šiltas, karosai aktyviai maitinasi ir gerai kimba. Tačiau pagauti didelį karosą nėra lengva. Ban­dy­mai su­gau­ti ka­ro­są at­si­tik­ti­nėje vie­to­je pa­smerk­ti iš anks­to, nebent tikslas — maži karosiukai. Di­de­li ka­ro­sai labai pri­sirišę prie įprastų sa­vo mai­ti­ni­mo­si vie­tų, todėl pasirinkus netinkamą vietą neišgelbės net prabangiausios su­dėties jau­kai. Jie ne­bus efek­ty­vūs, nes neprivers karosų plaukti kitur, toliau nuo jiems įprastų vietų. Jaukinti ir gaudyti karosus reikia ten, kuri jie ieško maisto. Seklumos ka­ro­sams pa­trauk­lios ta­da, kai oras šil­tas ir ilgą laiką nesikeičia. Seklumos paprastai būna gausiai apžėlusios vandens augalais, čia daug įvairaus maisto, tad tokiose vietose tiek lynai, tiek karosai visada gali prisikimšti pilvus. Tačiau seklumos turi vieną trūkumą. Be karosų, čia yra įvairių kitų žuvų — plakių, kuojų, nedidelių karšiukų. Visos jos kur kas greičiau nei dideli karosai reaguoja į jauką, greičiau pagriebia masalą, todėl teoriškai meškeriotojas sėkliuose gaudo karosus, o praktiškai jam kimba kuojos, plakiukai ir nedideli karšiukai. Kai oras karštas ir nesikeičia nei slėgis, nei vėjo kryptis, anks­ty­viau­sio­mis ry­to va­lan­do­mis ir vėlai va­ka­re sek­lumose maitinasi ir didesni karosai. Būtent ankstyvo ryto ir vėlyvo vakaro va­lan­dos yra ir ka­ro­sų ak­ty­vu­mo pi­kas, bet kaip tą karosą pagauti, jei trukdo kitos žuvys? Reikia laukti vakaro.

| | |

Sportinė meškerė. 2 dalis

Pirmoje dalyje trumpai aptarėm ir panagrinėjom pagrindines sportinės meškerės dalis. Dabar paminėsiu kelis labai svarbius privalumus. Labai svarbus yra užmetimo tikslumas, nes esant vienodam valo ilgiu, jūs visada užmesite į tą pačią vietą, būtent ten, kur jaukinote žuvį, ir jums nereikės imtis jokių papildomų priemonių, žymint valą ar jį kitaip tvirtinant, kaip tai daroma žvejojant meškere su rite. Žinoma, aš jokiu būdu nesakau pamiršti tokias meškeres su ritėmis, nes esant didesniam gyliui, be jų neišsiversim. Bent man sportinėmis meškerėmis patogiausia žvejoti iš valtelių. Meškerę renkuosi pagal gylį, kuriame esu numatęs žvejoti. Paprastai, jei gylis yra apie 3-4 metrus, imu 6 metrų meškerykotį, jo man pilnai užtenka, nes žvejojant iš valties nereikia kažkur toli užmetinėti. Na jei gylis jau apie 4-5 metrus ar dar šiek tiek giliau, tai reikėtų 7 ar net 8 metrų meškerės. Žvejojant upėse, nuo kranto, tokios meškerės taip pat labai patogios, nes jomis labai patogu prilaikyti plūdę srovėje („ant prilaikymo”). Dabar apie sistemėles: valą, plūdes, svarelius ir kabliukus. Kaip ir kitose meškerėse, taip ir sportinėse, viskas turi būti suderinta. Yra šiokia tokia taisyklė: renkantis valo storį, siūloma laikytis tokios proporcijos – pagrindinis valas būtų storesnis už pavadėlį 0,04 mm. Pavyzdžiui jei pagrindinis valas yra pasirenkamas 0,14 mm, tai pavadėlis bus 0,10 mm. Tačiau aišku galimi kažkokie nukrypimai, nes čia nėra taisyklė, o tik rekomendacija.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Vandens vilkų medžioklė

Nors daugeliui skaitytojų jau pats pavadinimas sukels nuostabą, įtarimą, o gal ir kandžią šypseną, kad mes, muselininkai, lendame ne į savo daržą… Tačiau tai tebūnie nežymios mūsų provincialumo apraiškos, kurios tik paskatins diskusiją, stimuliuos žingeidumą bei norą išbandyti kažką naujo. Juoba lydekų žūklė museline meškere Vakaruose senokai nėra jokia naujiena. O apskirtai kalbant, muselinė yra itin universalus žūklės būdas: šiuolaikinės muselių rišimo medžiagos, įrankiai ir technika bei žinoma žvejų vaizduotė leidžia suvirpti nuo mažiausio vabzdžio, iki žuvelių, peliukų, varlių imitacijų bei kitų gyvių, kuriais viliojamos net ir jūrinės ar egzotinių kraštų žuvys. Apibendrinant šią mintį, galima teigti kad muselinė – tai menas pagauti bet kurią gyvuliniu maistu besimaitinančią žuvį. O kadangi, muselininkas nėra balta varna, ir lygiai taip pat kaip ir kiti meškerės broliai nori pajusti didelės žuvies dovanotą kovą, natūralu kad lydekų žūklė ne tik atsirado, bet ir tapo neatskiriama mūsų krašto muselininko duona… Muselių lydekoms turėjau pasirišęs dar nuo pernai vykusių lydekų žūklės varžybų museline meškere. Kadangi pagrindinis to renginio akcentas buvo bendravimas tarpusavy senai matytų ir išsiilgtų bičiulių, lydekinių muselių kolekcija beveik nenukentėjo, nebent keletui egzempliorių nusėdus bičiulio dėžutėje.

| | |

Vidutinio dydžio upių karšiai

Vidutinio dydžio upės pavasarį sulaukia didelio žvejų dėmesio. Kai kuriuose upių ruožuose susitelkia dideli žiobrius gaudančiųjų būriai. Tačiau tokiose upėse yra ir karšių, kurie gali būti puiki alternatyva pavasarį. Anksti pavasarį, kai upės išneša ledus ir vanduo šiek tiek nuskaidrėja, vidutinio dydžio upėse karšių paprastai galima rasti 1,5–2 m gylio duobėse, kurių dugnas yra dumblėtas. Tokių duobių yra visose upėse: paėję pakrante porą kilometrų įsitikinsite, kad bet kuri vidutinio dydžio upė, kurios dugnas — kietas žvirgždas, turi ruožų, kuriuose gylis didesnis, srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Kokie tie ruožai bus, priklauso nuo upės. Vienose upėse dumblinesnio dugno ruožai su lėtesne srove būna gan ilgi, kitose — vos keliolikos metrų ilgio. Jei duobėje susidaro grįžtančios srovės, geriau nė negali būti, nes karšių tokiose vietose tikrai yra. Vidutinio dydžio upės karšiai mėgsta būti ten, kur į vagą nuvirtę medžiai. Ypač gerai, jei medis didelis, o storas jo kamienas — vandenyje. Tokie kliuviniai upės srovei turi nemažos įtakos. Pavasarį gaudydami karšius žvejai daro esminę klaidą — visai nekreipia dėmesio į pavadėlio storį. Atseit vanduo drumstas, žuvys vis tiek nieko nemato, be to, pavasaris — ne vasara: žuvys aktyvios ir nekreipia dėmesio į pavadėlį. Tai netiesa. Plonas pavadėlis imamas ne dėl to, kad žuvys jo nematytų, o todėl, kad jis yra gerokai minkštesnis, ir žuvis, paėmusi masalą ir pajutusi apgaulę, taip greitai jo neišspjaus.

| | |

Meškerės be ritės. 1 dalis

Ilgosios meškerės jau nieko nebestebina. Anksčiau jas turėjo vos vienas kitas sportininkas, vėliau, kai jos tapo labiau prieinamos, šiomis “Kartimis”apsiginklavo beveik visa Lietuvos varžybose dalyvaujanti sportininkų plejada. Šių meškerių privalumais įsitikino ir ne vienas mėgėjišką žūklę propaguojantis meškeriotojas, nes vis daugiau tokių įrankių nuperkama, didėja jų pasiūla. Pavadinimas – ilgosios meškerės – nėra tikslus. Nes iš tiesų meškerė be ritės gali būti ir 2 metrų ilgio, o gali siekti net 16 metrų. Pastarosios atrodo ypač įspūdingai. Ne mažiau įspūdinga ir jų kaina. Visos šios meškerės pasižymi viena bendra savybe – jos neturi nei ritės, nei žiedelių, o valas rišamas tiesiai prie meškerės galo (sąlygiškai, nes kaip vėliau pamatysite, šis tvirtinimas nėra visai tikslus). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai nepraktiška: turėdamas vieną meškerę, negali užmesti kur nori, negali pasinaudoti rite vargindamas užkibusią žuvį, laikyti devynių metrų “pagalį” rankose – tikrai ne tas pats kaip trimetrinę tolimojo užmetimo meškerę. Tad kyla klausimas, kodėl vis dėlto sportininkai taip vertina meškeres be ritės, kodėl vis daugiau plūdinės meškerės mėgėjų atiduoda duoklę žvejybai ilgomis “kartimis” nustumdami į antrą planą visas kitas? Pabandykime išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Kokios tokios žūklės subtilybės, kokie įrankiai, kaip žvejojama, kaip jaukinama.

| | |

Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Pasileidžiant pasroviui nuotykių upe

Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių… būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus. Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį. Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys… Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens… Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų… Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.

| | |

Mažos gudrybės, kaip pagauti ešerį

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės. Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus. Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku.

| | |

Meškerės be ritės. 2 dalis

Tęsdami meškerės be ritės temą, pažiūrėkime, kokios naudojamos plūdės ir kaip išdėstomi svareliai. Plūdė yra toks populiarus meškerės elementas, kad dažnai apie ją šnekama kaip apie meškeriojimo simbolį. Pagrindinė plūdės paskirtis – parodyti, kada kimba. Bet plūdė ne tik rodo kibimą, bet ir prilaiko masalą žūklės vietoje – o tai ne mažiau svarbu. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie svarelius – be jų niekada masalas neatsirastų reikiamoje vietoje. Plūdžių formų bei dydžių yra gausybė. Kiekviena parduotuvė tiesiog mirga nuo įvairovės ir susigaudyti tame miške nėra taip paprasta. Kai pirkėjas neieško nieko konkretaus arba tiesiog nežino, kokios formos plūdės jam reikia, įsigyti tinkamą plūdę gana sunku. Jei pažvelgtume į tas plūdes, kurias naudoja sportinės žūklės meistrai, visos jos pasirodytų gana panašios: antena – korpusas – kylis. Tačiau patyrinėjus atidžiau galima rasti nemažai skirtumų. Šios plūdės dar dažnai vadinamos klasikinėmis. Ir skiriasi jos ne tik savo dydžiu, antenos ar kylio ilgiu, bet ir korpuso forma. Panagrinėkime, kada naudojami pailgi korpusai, kada – pilvoti, kokios plūdės skirtos tekančiam vandeniui, kokios – stovinčiam, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas ilgosios meškerės plūdės elementas. Antena – tai plūdės dalis, išnirusi iš vandens. Antenos daromos iš skirtingų medžiagų, skirtingo ilgio ir storio, dažomos dažniausiai geltona, raudona ir oranžine spalvomis.