| | |

Apie karpius: kas ant kabliuko?

Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių. Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.

Didelės lydekos įkvepia kūrybai
| | |

Didelės lydekos įkvepia kūrybai

„Niekada nevažiuoju į plenerą, jei šalia nėra ežero“, – sako garsus menininkas iš Kauno Antanas Obcarskas. Ežeras jam teikia kūrybinį įkvėpimą. Mat A.Obcarskas – buriuotojas, todėl jo paveiksluose ryškiais potėpiais atsispindi dailininko pomėgis. Spalvingos burės, raibuliuojantis vanduo seniai tapo dailininko vizitine kortele. Taip pat jis prisiekęs žvejys. „Dėl žvejybos galiu atsikelti kad ir vidury nakties. O laimikis mane nuteikia labai produktyviai. Štai šiemet Alaušo ežero gelmėse pagavau penkis kilogramus sveriančią lydeką. Grįžau į krantą ir tos lydekos įkvėptas per kelias valandas nutapiau nuostabų burlaivį“, – įspūdžiais dalijasi dailininkas iš Bikuškio dvare įvykusio plenero. Utenos rajone, Alaušo ežero pusiasalyje, šiemet užderėjo ir neregėto dydžio grybų. Į plenero uždarymą atvykę svečiai vietoje gėlių Bikuškio dvaro savininkams Daliai ir Gintarui Gruodžiams dovanojo baravykų.

| | |

Kaip atšviežinti lydekavimo aistrą: muselinė

Jaučiatės, kad nebeliko lydekavimo paslapčių, esate visiškas spiningo virtuozas ir jau nieko nauja nebeišmoksite? Nusibodo blizgės, galvakalbiai, riperiai, vobleriai ir kita spiningavimo guma bei metalas? Norite kažko naujesnio, subtilesnio, originalesnio? Norite gaudyti lydekas kitaip? Tuomet šitas rašinys jums. Arba: jūs patyręs muselininkas, kuriam nebeliko paslapčių su kiršliais ir upėtakiais. Jums norisi kažko daugiau ir stipriau, kažko kitaip. Ar tai įmanoma Lietuvoje, nevažiuojant lašišų į Norvegiją ar taimenių į Mongoliją? Įmanoma, skaitykite toliau. Veik visi pažįstami Lietuvos muselininkai perėję spiningavimo mokyklą. Mano žvejiškas kelias prasidėjo taip pat – iš pradžių lydekos su „tauragiškėmis“ blizgėmis, vėliau – lydekos su sukrėmis ir vobleriais, dar vėliau – upėtakiai su sukrėmis ir vobleriais. Kažkur pusiaukelėje „traktorines“ inercines rites „Nevskaja“ pakeitė neinercinės. Į guminukus persimesti nespėjau, nes prieš gerą dešimtį metų perėjau į upėtakių žvejybą museline ir niekad nebegrįžau prie spiningo. Kiekvieno etapo pabaigoje aplankydavo šioks toks persisotinimo jausmas. Pastarąjį kartą jis atėjo, kai pradėjo rodytis, kad su musele prieš upėtakį nieko nauja artimiausiu metu nenusimato, išskyrus naujų upelių atradimo džiaugsmą. Prasiblaškymas atėjo atsitiktinai. Jau prieš kokius penkerius metus museliniuose žurnaluose pradėjau pastebėti, kad daugėja straipsnių apie lydekų žvejybą.

| | |

Raudžių medžioklės ypatumai

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės. Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes. Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti. Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu.

Metų laimikis: uteniškis pagavo 1,19 metro ilgio lydeką
| | |

Metų laimikis: uteniškis pagavo 1,19 metro ilgio lydeką

Metams baigiantis – Metų žuvis. Rokiškio rajone esančiame Rasų ežere uteniškis Algis Kalinauskas pagavo 17,26 kilogramo svorio ir 1,19 m ilgio lydeką. Žvejys mėgėjas A.Kalinauskas yra Utenos rajono mėgėjiškos žūklės varžybų nugalėtojas. Utenos apskrities žvejai mėgėjai tvirtina, kad tokio ilgio, maždaug šešiolikos-septyniolikos metų amžiaus lydeka Utenos apskrityje buvo pagauta ir nufotografuota pirmą kartą.

| | |

Kaip nusipirkti dugninę meškerę?

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

| | |

Muselinis valas

Neretai klaidingai nuvertinamas muselinis valas vaidina didžiausią vaidmenį muselės užmetime. Žinoma, gerai įvaldęs mėtymo techniką žvejys dažnai gali prisitaikyti prie prastesnio ar ne pagal paskirtį naudojamo įrankio, bet naudojant juos pagal paskirtį galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų įdedant mažiau pastangų. Valas, kaip ir bet kuris fizikinis kūnas, turi savo masę. Masė — inertiškumo mato vienetas. Taigi kuo didesnė mūsų metamo valo masė, tuo didesnę inerciją jis turės. Suteikus pagreitį gerai subalansuotai sistemai (valas, pavadėlis ir muselė), skrydis trunka tol, kol visa ši sistema išsitiesia ir nukrenta į vandenį. Paveikslėlyje pavaizduota skriejančio valo kilpa. Sakykime, kad viršutinė dalis yra skriejanti. Apatinė — sustojusi dalis. Manau, bus lengva suprasti, kad besitiesiant kilpai skriejantis valas praranda vis daugiau inercijos veikiamas dviejų veiksnių: 1) Oro pasipriešinimas. Kuo didesnis kilpos plotis, tuo didesnis oro pasipriešinimas. Oro pasipriešinimas stabdo skrydį. Svarbi ir kilpos forma, bet yra daug dalykų, nuo kurių priklauso kilpos forma, be to, manau, kad pradedantiesiems tai bus per didelė teorijos dozė, todėl šiame straipsnyje jos neliesiu. 2) Masės praradimas. Kilpos viršutinė dalis vis trumpėja, taip prarasdama masę. Bet tokio masės praradimo gali būti per mažai — išsitiesus valui „liktų per daug inercijos“, o tokiu atveju valas išsitiesia ir atšoka atgal.

| | |

Mintys apie ešerių žūklę

Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas.

| | |

Feeder ir Picker tipo dugninės meškerės

Fider (Feeder) tipo meškerė iš principo yra tas pats kas ir spiningas tik sudarytas dažniausiai būna iš trijų dalių, turi daug nedidelių žiedelių ir keičiamas plonas viršūnėles. Dažniausiai būna trys viršūnėlės skirtingo kietumo t.y. minkšta, vidutinio kietumo ir kieta viršūnėlės. Skirtingos viršūnėlės naudojamos skirtingoms žūklės sąlygoms bei skirtingo dydžio šėrykloms ar svoriams. Fider tipo meškerės skirstomos į tris pagrindinius tipus: Light – tipo fideris kurio užmetimo svoris yra iki 40 gr. Medium – vidutinės klasės fideris kurio užmetimo svoris svyruoja nuo 40 gr iki 80 gr. Heavy – tipo fideriai yra kiečiausi ir jų užmetimo svoris yra didžiausias svyruoja nuo 50 – 100 gr arba 80 – 120 gr. Taip pat dar yra Extra Heavy tipo fideriai. Fider tipo meškerės dažniausiai būna 360 – 390 cm ilgio. Dar lengvesnio tipo meškerės vadinamos Pikeriais (Picker) jų užmetimo svoris svyruoja nuo 10 iki 25 ar 30 gr. Picker tipo meškerės sudarytos iš dviejų dalių ir yra trumpesnės nei feeder.

| | |

Kaip pagauti bronzinę žuvį?

Norint pagauti žuvį, reikia žvejoti. Norint pagauti bronzinę žuvį, reikia ne šiaip sau žvejoti, bet paversti žvejybą mistišku patirties, sėkmės ir gamtos pažinimo kokteiliu, kuris galų gale atveda prie ypatingų laimikių. Gerai, negudrausim: bronzinė žuvis reiškia mano trečią didžiausią per visą gyvenimą upėtakį. Trečiasis prizininkas buvo 48 cm, 1 kg 200 g. egzempliorius, pagautas per pastaruosius penkerius metus mano mylimiausiame Žemaitijos upelyje – atsiprašau, negaliu sakyti kokiame, nes konkurentai nesnaudžia. Tame pačiame upelyje prieš dvejus metus buvo pagauta sidabrinė žuvis – 50cm ir 1 kg 400 g. Mano didžiausias upėtakis-čempionas – auksinė žuvis – pagautas prieš dvidešimt metų Aukštaitijos upelyje. Tada dar žvejojau spiningu ir 55 cm, 1kg 600 g upėtakis sužkibo ant pirmo numerio mepso. Jei kam tokie rekordai neatrodo labai rimtai, skubu pasiteisinti – jie rimti, nes daugiausia žvejoju nedideliuose Spenglos dydžio (plotis 3-6 m.) upeliuose, tarp kurių Verknė vidurupyje atrodo didelė upė. Taigi – kaip pagauti bronzinę žuvį? Kai laisvo laiko yra tik tai vienai žvejybai per mėnesį ir kai tas mėnuo yra gegužė, tai reiškia, jog tai bus tavo vienintelis šansas pagauti kažką rimto. Nes didžiausi upėtakiai dažniausiai pagaunami „iš pavasario“, kai jie dar nepasitraukę pasroviui žemyn iš upių ir upelių aukštupių, ir kai jie yra sau ne visai įprastose ir ne geriausiose, neprieinamiausiose slėptuvėse.