| | |

Gyvenimas ant ledo

Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir… pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip? Ką tuo galime pasiekti? Vienas žymus rusų žvejys apie poledinę žūklę yra parašęs tokius žodžius: „Eketę gręžk tyliai, grąžtą iš eketės ištrauk lėtai ir atsargiai, jokiu būdu ne taip, lyg norėtum kuo daugiau vandens iš eketės išsemti. Eketės nevalyk taip kruopščiai, lyg dalyvautum švariausios eketės konkurse. Kartais jos išvis negalima valyti. Paskutinius 5 metrus iki eketės eik tyliai, netrepsėk. Dėžę ant ledo padėk labai atsargiai, tarsi ji būtų iš krištolo padaryta. Nedaužyk samteliu per batus.“ Bet mes dažnai elgiamės priešingai. Jei jau gręžiame, tai gręžiame. Jei jau traukiame grąžtą, tai taip, kad eketės valyti nereikėtų, kad paskui grąžtą einanti vandens srovė visus ledukus išneštų. Jei jau statome dėžę, tai be skrupulų. O kodėl nepadaužyti samtelio į batą, jei jis apledijęs. Jei žvejys gaudo vienas, ant ledo jis galbūt elgiasi tyliau, ypač — jei gaudoma nedideliame gylyje.

| | |

Kitoks masalas

Mano dėdė sakydavo: „Geriausias masalas ešeriui — naktinis sliekas.“ Sunku jam būdavo prieštarauti, kai jis grįždavo iš žvejybos ir parsinešdavo puskibirį gražiausių ešerių. Tai buvo seniai. Dabar mes, spiningautojai, ešerius gaudome sukriukėmis, guminukais, vobleriukais ir pan. Bet gal vis tik geriausias ešerio masalas yra naktinis sliekas? O gal nėgės jauniklis? Pabandykime, paeksperimentuokime, paieškokime tam tikroms situacijoms geriausio masalo ir pateikime jį taip, kad jis būtų geriausias. Amerikiečių žvejys Jimas Renewas sakė: „Jei man kas pasakytų „Jimai, tu gali pasirinkti bet kurį dirbtinį masalą, bet tik vieną. Ką renkiesi?“, aš greičiausiai pasirinkčiau plastikinę kirmėlės imitaciją.“ Tokie prisipažinimai Amerikoje labai dažni. Juos išsako ir paprasti žvejai, ir įvairių JAV spiningavimo čempionatų nugalėtojai. Kodėl jie taip šneka? Nes mano, kad plastikinė slieko, dėlės, kitos kirmėlės ar į kirmėlę panašaus gyvio, pvz., nėgės, imitacija yra labai efektyvus masalas. Mūsų spiningautojai taip nemano. Lietuvoje plastikinės kirmėlės, kurios už Atlanto vadinamos „worm lures“, kelią į spiningautojų dėžutes skinasi sunkiai. Didelė dalis spiningautojų net nėra jomis žvejoję, tačiau jei jiems reikėtų pasakyti savo nuomonę apie tokius masalus, ji greičiausia būtų neigiama. Taigi išeina, kad tikras naktinis sliekas — labai geras masalas ešeriui, o naktinio slieko imitacija — dėmesio nevertas masalas. Ar neatrodo, kad trūksta logikos?

| | |

Apie tolimo užmetimo meškeres

Klasikinė tolimo užmetimo meškerė apie 3,90 m ilgio. Anksčiau tokios meškerės sudarė didžiausią asortimento dalį. Tiesa, gamintojai siūlė ir 3,60 m ilgio meškerę, skirtą artimesniems metimams ir mažesniems gyliams, bei 4,20 m meškerę tolimesniems metimams, didesniems gyliams ir žvejybai upėje. Prieš keletą metų italų (o ne tolimo metimo meškerės išradėjai konservatyvieji anglai), kurie mėto masalą labai toli (50 m ir daugiau), dėka, žūklės rinkoje atsirado 4,50 m bei 4,80 m ilgio tolimo užmetimo meškerės. Šiuolaikinės technologijos, aukštos klasės anglies pluoštas bei profesionalų konsultacijos padėjo pagaminti ilgas tolomo užmetimo meškeres, kurios savo charakteristikomis nesiskiria nuo klasikinių 13 pėdų meškerių. Ilgosios tolimo užmetimo meškerės skirtos labai tolimiems metimams, naudojant sunkias, kartais virš 20 g plūdrumo plūdes. Be to, netgi žvejojant 4 m gylyje, plūdę galima sumontuoti stacionariai, visai nebūtina, kad ji slankiotu valu. Pasižiūrėję į italus, anglai taip pat pagamino keturių dalių (apie 6 m ilgio) tolimo užmetimo meškerę. Ši meškerė anglams pakeitė boloniškąją, ir ją naudoja savo giliose didelėse upėse, be to, ten dažnai ir vėjai stiprūs pučia, ir lietūs neretai užklumpa. Tokiomis sąlygomis meškerė su tankiai išdėstytais žiedeliais (kaip ir dera “Match” meškerei) yra labiau vertinama. O mūsų atmosferos sąlygomis visai pakanka tradicinės boloninės meškerės. Ilgos tolimojo užmetimo meškerės, nežiūrint visų privalumų, nėra patogios.

| | |

Ką darysime viduržiemį

Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau nei žiemos pradžioje ar pabaigoje. Žuvys neaktyvios, trumpiau ir rečiau maitinasi, maisto kiekis mažesnis, be to, jos gana jautriai reaguoja į įvairius oro pasikeitimus. Viduržiemį dažniausiai susiduriame su neaktyviomis žuvimis, kurias žvejojant labai mažomis avižėlėmis ir tinkamai jas virpinant dar galima suvilioti, tačiau keičiantis orui jas gali apimti visiškos anemijos būsena, o tada jau niekas nepadės — nors ir prie pat nosies virpink aižėlę, žuvis net peleko nepakrutins. Vienuose vandens telkiniuose viduržiemio fenomenas yra itin ryškus, kituose jis mažiau juntamas, tačiau bet kuriuo atveju žūklė žiemos viduryje primena loteriją, kai žaidėjų daug, o laimingų bilietų tik keletas.

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)
| | |

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)

Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui. Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.). Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas. Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės.

| |

Siūloma sugriežtinti atsakomybę už mėgėjiškos žūklės taisyklių pažeidimą

Siūloma sugriežtinti savo ir kitų gyvybe rizikuojančių mėgėjiškos žūklės dalyvių atsakomybę. Tai numatantį Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo parlamentaras Julius Dautartas. Pagal projektą, mėgėjiškos žūklės taisyklių bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių mėgėjišką žūklę, žuvų apsaugą, pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 100 litų iki 300 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. Šiuo metu už tai numatyta bauda nuo 25 litų iki 200 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. J. Dautartas taip pat siūlo papildyti Mėgėjiškos žūklės įstatymą, siekiant užtikrinti saugią mėgėjišką žūklę. Įstatymo projekte siūloma įteisinti, kad žūklės metu privaloma turėti ir naudotis pagrindinėmis gelbėjimosi priemonėmis. Taip pat žiemos laikotarpiu siūloma leisti mėgėjišką žūklę ant ledo, kai žūklei pasirinktos vietos ledas yra ne mažiau kaip 10-15 cm storio. Šiuo metu Mėgėjiškos žūklės įstatyme nėra reikalavimų tinkamai pasirengti saugiai mėgėjiškai žūklei.

| | |

Spiningavimas: tiesi nedidelės upės atkarpa

Pradėdamas spiningautojo karjerą, apie mažus upelius galvojau gana optimistiškai. Jie neplatūs, paprastai nebūna gilesni nei 1,5 m, taigi tada atrodė, kad čia pagauti žuvį kur kas lengviau nei kituose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, dideliuose ežeruose ar didesnėse upėse. Juk mažuose upeliuose viskas paprasta: masalu gali išžvalgyti ir pasiekti kiekvieną vandens lopinėlį, o visas upės gyvenimas kaip ant delno. Ilgiau pažvejojus tapo aišku, jog tokie svarstymai klaidingi. Nedideli upeliai taip pat turi daug paslapčių ir ne visada pavyksta jas perprasti. Dažniausiai žvejoju upeliuose, kurių plotis — 10–25 metrai, gylis — apie 1,5 m o srovė — vidutinė. Žinoma, prisiekęs upėtakininkas tokį upelį greičiausiai laikys plačia didele upe, jis netruks paprieštarauti ir papasakoti, kad gaudo tokiose vandens srovelėse, kur savo 1,8 m ilgio spiningo viršūnėle gali pavartyti kitame krante gulinčius lapus. Prisiekęs upėtakininkas aiškins, kad tikrai mažą upelį jis neįsibėgėjęs peršoktų, perspjautų, per… ir pan. Vienas toks net keletą upelių pavadinimų pažėrė, bet vidurvasarį nuvykęs prie vieno iš jų radau tik griovį: vandens tame upelyje beveik nebuvo. Jei kam nors skauda, kad savo upelius vadinu mažais, galiu juos vadinti nedideliais. Man tai esmės nekeičia. Puikiai pamenu pirmąją ir gana rūsčią nedidelių upelių pamoką, kai sumaniau pasigauti gana gausiai (kaip vėliau pasirodė) paplitusių šapalų.

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)
| | |

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva. Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys.

| | |

Žvejo apranga žiemą

Žiemą daugelį žvejų baido šaltis: ant ledo labai šalta, reikia šiltos specialios aprangos. Žinoma, tinkama apranga reikalinga, bet labai šilti rūbai nepageidautini. Pajutęs šaltį, žvejas iškerta ar išgręžia vieną kitą aketę ir pakankamai sušyla. Kiekvienoje parduotuvėje žvejys ras tinkamą aprangą, nors už kostiumą teks pakloti 300-700 Lt, tačiau tai tikrai gera investicija. Anksčiau naudoti vatinukai ir šilti lietpalčiai tikrai nesuteiks tiek šilumos ir ramybės nei naujieji. Šiais laikais rasite šiltą, vėjo neperpučiamą. Neperlijamą aprangą. Kas svarbu dažna žieminė apranga pasižymi plūdrumo savybėmis, todėl įlūžus (ypač pavojinga žūklauti ant pirmojo, ar pavasarinio ledo) yra paprasčiau išsikapanoti. Šiuolaikiniai žieminia kostiumai dažniausiai būna ryškių spalvų, todėl atsitikus nelaimei žvejys lengviau ir greičiau pastebimas ir greičiau sulaukia pagalbos. Batai turi būti neperšlampami ir ne per ankšti, su vidiniu šiltu pamušalu, didesni kad galima būtų įkišti koją su užmauta vilnone kojine. Rankoms apsaugoti yra šiuolaikinių pirštinių, kurios yra pakankamai plonos, šiltos ir atsparios trynimui. Galvai apsaugoti rinkitės šiltas kepures, užsileidžiančias ant ausų, nors dauguma aprangų turi šiltus kapišonus, tačiau kepurė būtina. Taip pat nepamirškite apsaugoti ir kaklo, papašykite antrosios pusės numegzti vilnonį šaliką, arba vilkitės šiltą žieminį megztinį su aukšta apykakle, kad ją užlenkus būtų apsaugotas visas kaklas.

| | |

Naktinio spiningavimo nuotykiai

Pastaruoju metu nemažai kalbama apie spiningavimą naktį. Dienomis, kai karšta, kai saulė alina ir žmones, ir gyvūnus, žvejyba spiningu didelėje upėje geriausių vaisių duoda tada, kai atslenka sutemos, kai pasidaro vėsiau ir lengviau. Vidurvasaris man visada buvo nei šioks, nei toks metais. Kad ir kaip stengdavausi, ne dažnai galėdavau pasigirti geresniais laimikiais, taigi rekomendacijos žvejoti tada, kai viskas nurimsta, kai meškeriotojai vynioja savo meškeres ir keliauja namo, suintrigavo — kodėl nepabandžius, vis tiek nieko neprarasiu. Štai ko pasiekiau. Visų straipsnelių autoriai vieningi: naktį plėšrūnai pasirodo seklumose ir intensyviai medžioja ten besiilsinčią smulkmę. Važiavau tai ten, tai šen, vaikščiojau savo upės pakrantėmis ir pagaliau radau vietelę, kurioje, mano nuomone, tiktų žvejoti naktį. Tai buvo upės vingio pabaiga. Pagrindinė srovė — upės viduryje, išoriniame vingio krante — nemaža sekluma. Srovė čia, nors gerokai lėtesnė, juntama gana išraiškingai, gylis apie vieną metrą, dugnas apaugęs įvairia vandens augalija, tarp kurios saugiai turėtų jaustis mažytės žuvelės. Vieta teoriškai gera, bet vis tiek neramu — ar sutemus plėšrūnai lankysis čia, ar medžios kitur? Nieko nebelieka: norėdamas įsitikinti sprendimų teisumu, turiu pats stebėti aplinką, nes šiuo atveju niekas nepadės, nepatars. Kuo labiau temo, tuo didesnių turėjau vilčių: dienai baigiantis vandens paviršiuje siautė smulkmė, kartais pliaukštelėdavo nedidukas salatis ar ešerys.