Mezgimas rankomis Lietuvoje tebėra mėgstamas užsiėmimas, o Didžiojoje Britanijoje jis jau gaivinamas kaip senovinis amatas

Didžiosios Britanijos pilietė Džiun Hol jau penkerius metus po keletą mėnesių vieši Lietuvoje. Giminaičių mūsų šalyje ji neturi, tačiau įgijo daug draugų. Džiun domisi mezgimu rankomis, dalyvauja tyrinėjant ir gaivinant šį amatą Didžiojoje Britanijoje. Lietuva ją sudomino kaip šalis, kurioje mezgimas rankomis iki šiol tebegyvuoja. “Tik dabar mezga vis mažiau jaunų moterų, todėl reikia papildomų pastangų, kad tai netaptų išskirtiniu ir egzotišku užsiėmimu kaip Didžiojoje Britanijoje”, – sakė Džiun.

Anglės mezga negadindamos laikysenos

Džiun Hol mezga rankomis ir pati. Ji su bendramintėmis įkūrė verslą ir jų rankų darbo mezginiai dabar pasiekia itin brangias Londono parduotuves.

Džiun rodo žalios spalvos švarkelį ir sako, kad jo kaina Londono parduotuvėje yra apie 500 litų. Paklausa didžiulė, mezgėjos vos spėja atlikti užsakymus. Daug Anglijoje gyvenančių moterų mokosi megzti ir susitinka mezgimo kavinaitėse, kur bendrauja dalydamosi savo patirtimi ir atradimais. Tik mezga jos visiškai kitaip nei lietuvės.

Anglės neištraukinėja akių, laiko virbalus rankoje, o siūlą neria ant jų. Lietuvėms, patyrusioms mezgėjoms, nepavyksta to pakartoti, mat Džiun – kairiarankė, tad jau ir taip, mūsų supratimu, atvirkščią mezgimo būdą reikia dar kartą “išversti” į tinkamą dešiniarankiams.

“Kai Anglijoje visiems vaikams tapo privalu lankyti mokyklą, ten visos mergaitės mokėsi megzti. Mokyklų inspektorės pastebėjo, kad mezgant mergaitės labai kūprinasi, ir sugalvojo, kaip tai pakeisti. Dabar mezgant anglės turi ypatingai išsitiesti, atgal atlošti pečius. Ankstesniojo, laikyseną gadinančio, mezgimo būdo niekas nebemoka, nors jis ir spartesnis”, – juokiasi Džiun.

Paskatino karalienė

Buvusi pradinių klasių ir istorijos mokytoja Džiun Hol jau seniai tyrinėja mezgimo istoriją. Sako, kad jo pradžia yra pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Mezgimas iš Šiaurės Afrikos ir Pietryčių Europos plito per Viduržemio jūros šalis.

Seniausias Anglijoje iki šiol išlikęs mezginys – pora tamsiai raudono šilko pirštinių, kurias mūvėjo per koledžo atidarymą Oksforde jo įkūrėjas Viljamas. Tai buvo 14-ojo amžiaus pabaigoje, o pirštinės, spėjama, numegztos Ispanijoje. Anglijoje iki 15-ojo amžiaus vidurio žinių apie mezgimą nepavyko aptikti. Lietuvoje mezgimas plačiau žinomas nuo 18-ojo amžiaus.

Mezgimą Anglijoje skatino karališkieji rūmai. Dvariškiai mėgo mūvėti Italijoje ir Ispanijoje rankomis megztas šilkines ar linines kojines, ir megztų kojinių mada sparčiai plito. Karalienė Elžbieta pamanė, kad mezgimas galėtų tapti pelningu užsiėmimu varguoliams ir įvairiuose miestuose įsteigė mezgimo mokyklas.

Tarptautinė paroda

Vilkijoje Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje surengta mezgimo istorijos Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje paroda. Pagal rengėjų sumanymą, ji turėtų keliauti po visą Lietuvą. Mokyklos dėstytojos, apsilankiusios Džiun tėvynėje, pabuvojo verpimo vakarėlyje, kur drauge verpti susirinko per šimtą žmonių. Tarp jų – ne tik garbaus ir vidutinio amžiaus moterys, bet ir jaunos merginos, paauglės bei vyrai.

“Tris šimtus metų Didžiojoje Britanijoje megzdavo būtent vyrai, o moterys tik ruošdavo siūlus – karšdavo vilną, dažydavo ir verpdavo. Tai buvo šeimos verslas, o vaikai jo mokydavosi mokyklose”, – sako D.Hol.

“Anglijoje mes pagaliau pamatėme “skaisgijas”, kurias minėjo lietuvių moterys jau prieš du šimtus metų. Težinojome, kad tai būdavo labai brangi, iš Anglijos atvežama vilna. Dabar galime įsitikinti, kad laikui bėgant tradicijos išlieka”, – sako Z.Kalesinskas ir deda ryškiaspalvius vilnos kuokštus greta mokyklos fonduose išsaugotų 18-ojo amžiaus prijuosčių, kuriose iš angliškos vilnos išausti tradiciniai lietuviški raštai.

Prijuosčių raštų spalvos iki šiol nėra išblukusios, o atspalviai tokie patys, kaip ir šiemet iš tolimos šalies parvežtų žaliavų.

Tiki perspektyvomis

Džiun Hol tyrinėjo ir Lietuvos mezgimo istoriją. Įsiprašiusi į M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondus ji buvo abstulbinta. Drauge su ją lydėjusia mezgėja iš Baisiogalos Brone Žundiene perpiešė daug įdomių raštų. Lietuviai megzti pradėjo 17-ojo amžiaus pabaigoje. Iki tol drabužiai buvo gaminami iš veltos ir austos vilnos, lino, odos ir kailio.

Mezgimas išpopuliarėjo pradėjus megzti pirštines, kojines ir kepures. Šie gaminiai marginti pagoniškais bei religiniais simboliais. Ypač įmantriai raštuotos būdavo kumštinės pirštinės, kurios turėjo ne tik praktinę, bet ir ritualinę paskirtį – būdavo dovanojamos krikštynoms, vestuvėms.

Kai kuriems raštams D.Hol nuomone, darė aiškią įtaką kitos baltų tautos bei skandinavai. 19-ojo amžiaus pabaigoje pradėtos megzti riešės – rankogaliai. Jos būdavo itin puošnios, siuvinėtos karoliukais. Šiomis riešėmis būdavo paslepiami marškinių rankovių galai, žiemą jos šildydavo riešus. Juk po sunkesniu drabužiu rankovės kiek atsismaukia, o ne visų pirštinių viršutinė dalis yra ilga.

“Dauguma kaimo šeimų augindavo 2-3 avis ir to pakakdavo aprūpinti visą šeimą šiltais drabužiais. Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo priskaičiuojama apie 7 tūkstančius avių. Europos Sąjunga remia avininkystę, todėl galima tikėtis, kad Lietuvoje daugės vilnos. Rankomis megztos pirštinės tikrai domina turistus, šį verslą būtų galima plėtoti kaimo turizmo sodybose”, – dideles senojo amato perspektyvas įžvelgia Džiun.

Ji net ketina sudaryti vietovių, kuriose gyvena geriausios Lietuvos mezgėjos, žemėlapį. Jei toks žemėlapis atsirastų užsienio turistams skirtame leidinyje, paklausa lietuviškais raštais išmargintiems mezginiams išaugtų, o turistai pasiektų ir atkampiausias vietoves – juk visus vilioja unikalumas bei išskirtinumas, daiktai, turintys savo autorių ir istoriją. Mūsų šalis Džiun tapo tokia artima, kad moteris mokosi lietuvių kalbos. Ji jau visai neblogai supranta, ką šnekame, ir pati išverčia mezgimo terminus.

Views All Time
Views All Time
23868
Views Today
Views Today
2
0 0