Runkeliai

Pasodino Rapolas runkelių. Visas kaimas ėjo ratais ir žvengė:
- Kam tau jie? Kur kiši? - Puikus reikalas,- aiškino,- vitaminų, įkvėpimo šaltinis. - Naivuolis, gėda kaimui,- tyčiojos būrai ir per naktį nukasė runkelius. Rapolas paskelbė juos superkąs. Kaimieciai pridavė. Tas neišmokėjo pinigų, juokdamasis vaikščiojo apie krūvas runkelių ir mastė ką su jais daryt: - Kelią užtvert ar ką kad kas supirktų... Ilgai laukę Rapolo pinigų kaimiečiai susijaudino dėl savo likimo, griebė šakes ir parašė laišką Strazbūran. - Kaltas seimas ir valdžia - ką daryt? - Eikit pas Rapolą,- atrašė. - Neturiu jūsų pinigų,- pareiškė tasai,- laikas naujai, europietiskai mastyti, jei jūs savimi nepasirūpinsite, ir Europa nepadės - pirkit iš manes runkelius, burkitės į koperatyvus ir bėdos nematysite. - Nevisprotis, ką su tais runkeliais darysim? gi maži vaikai namuos, karvės nešertos, kiaulės nepjautos, o čia tyčiojies, ar už tai kovojom, ar užtai žemę protėviai arė, prakaitu laistė, tikras Rapolas tu, kraugerys. Apsiverkė būrai ir atsivogė naktį visus runkelius. Užraugė iš Rapolo runkelių runkelinės ir pradėjo mastyti ką su tais runkeliais daryti? - Gal vėl priduodam Rapolui? - Galvijas vėl apgaus,- laiku susigriebė. Apsitarę atidarė raugyklą ir bėdos nematė - vieni varė, kiti vogė, o kai viską išvogė - susipešė. Lėkė oran trobos ir dantys, siautėjo banditų ir savigynos būriai. - Baisu,- nusprendė,- reik kažko imtis - gal protesto vardan kaimą padegti? paspirdėtų ir seimo kojos.

Kompiuterijos pradžiamokslį tebekremtančio Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė iš esmės pakoregavo valstybės prioritetus. Ji nusprendė, kad nuo ateinančių metų Lietuvos prioritetas bus ne informacinė, o “runkelių visuomenė”. Ankstesnės Vyriausybės mokykloms kompiuterizuoti skirdavo bent po 22 mln. Lt kasmet, o dabartinė nusprendė neskirti nė lito. Jau iki A.Brazauskui užimant premjero postą 70 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad Vyriausybė skiria nepakankamai dėmesio informacinės visuomenės plėtros problemoms. Tai liudija Atviros Lietuvos fondo užsakymu ir lėšomis atliktas didžiulis tyrimas. Beveik trys ketvirtadaliai visų respondentų mano, kad informacijos visuomenė labiausiai reikalinga visiems Lietuvos piliečiams, o ne jų daliai. Dauguma Lietuvos gyventojų - iš viso 72,3 proc. - tiesiogiai sieja informatizavimo procesus su geresnio gyvenimo viltimi. Tiesa, Lietuvos jaunimas informacinės visuomenės plėtrą visų pirma sieja su švietimo kokybės gerėjimu. Daugiau kaip pusė visų respondentų nurodė ekonominį Lietuvos atsilikimą kaip pagrindinį informacinės visuomenės plėtros stabdį. Beje, lietuviai pernelyg nuvertina skaitmeninę savo šalies raidą. Beveik visi turintys vaikų norėtų, kad jų vaikai būtų interneto vartotojai. 68,3 proc. Lietuvos gyventojų, kurie turi vaikų ir norėtų, kad vaikai naudotųsi internetu, yra pasirengę už internetą kas mėnesį mokėti iki 50 Lt. Tik 12,3 proc. pasirinko variantą “nė kiek”.

Runkelių augintojams nė motais, kad cukrus Lietuvoje ir taip kelis kartus brangesnis nei aplinkinėse valstybėse, ką jau kalbėti apie pasaulinę cukraus kainą. Lietuvoje kelinti metai iš eilės cukraus pagaminama daugiau nei suvartojama, be to, jis itin prastos kokybės, tad toliau didinti kvotas ir taip švaistyti pinigus Vyriausybė nebegali. Į specialistų perspėjimus, kad jeigu padėtis nesikeis, po kelerių metų visa Lietuvos cukraus pramonė, taigi ir ją žaliava aprūpinantys ūkininkai, žlugs, runkelių augintojai nekreipia dėmesio. Jie gyvena šia diena, be to, jų įsitikinimu, valdžia niekuomet neleis, kad taip nutiktų. Būtent dėl cukrinių runkelių augintojų ir jų vykdomų kelių blokadų pastaraisiais metais Lietuvos valstiečiams prigijo "runkelių" epitetas, simbolizuojantis užsispyrusius, ekonomiškai nemąstančius ir valdžios malonių reikalaujančius žemdirbius. Be jokios abejonės, ekonominio mąstymo stinga ne tik runkelininkams, bet ir absoliučiai daugumai Lietuvos valstiečių, kasmet reikalaujančių, kad Vyriausybė jų pagamintą produkciją supirktų tokiomis kainomis, kokių nori jie, o ne kokias diktuoja rinka. Reikalaudami nuolatinės mokesčių mokėtojų paramos, tuo pat metu jie piktinasi, kai valdžios atstovai pavadina valstiečius išlaikytiniais. Telieka prisiminti švilpimą, kuriuo buvo palydėtas Prezidentas Valdas Adamkus, prieš metus pirmasis iš visų šalies politikų išdrįsęs žemdirbiams į akis pasakyti šią karčią tiesą.

Nerangiomis gyvulio manieromis visą Lietuvą išsižioti privertusi kaimenė Vilniuje yra beprecedentis darbo išvargintosios, jo jau senokai nedirbančiosios ar niekad neragavusiosios minios akibrokštas dirbančiai valstybės liaudžiai. Taip, tai pačiai, kuri kasdien moka mokesčius, sunkiai dirba nuo aušros iki sutemų. Tos pačios, kuri kasdien vairuoja troleibusus, kepa duoną, dėsto paskaitas kolegijų ar universitetų auditorijose, skenuoja prekes prekybos centruose ir šąla prekyvietėse po atviru dangumi. Ne, tikrai šaliai dirbantieji ir sunkią valandą ją išlaikantieji neturėjo nei laiko, nei ūpo su šypsenomis (!), o vėliau ir kruvinais krumpliais Seimo aikštėje stovėti. Ne, sunkiai duoną uždirbantieji tądien darė tai, ką kasdien daro tūkstančiai į aikštę nesusirinkusiųjų − dirbo. Į aikštę susirinko nuvalkioti rėksniai ir demagogai, viltį neva praradusieji (ar kada turėjusieji?), rinkimų (kuriuose nesivargino dalyvauti) rezultatais nusivylusieji, aukštojo mokslo neragavusieji ar jį dykai už tos pačios valstybės pinigus gavusieji, mušti, laužyti ir naikinti susirinkusieji. Nei profesinių sąjungų stiprėjimo, nei korporatizmo kūrimosi sugyvulėjusi minia nė nepriminė. Ji priminė badaujančią gyvulių armiją. Badaujančią ne tiesiogine šio žodžio prasme (juk švaistėsi brangstančiais (ir neįperkamais?) maisto produktais), o kultūrine prasme − miniai reikia švietimo. Runkelio mentalitetu apsišarvojusiai miniai reikia išmokti, ne rėkti, o dirbi, ne klykti, o diskutuoti, ne piktintis.

Dabar jau ir norėdamas neatseksi, kas po Nepriklausomybės atkūrimo į užsienį išvykusiems lietuviams priklijavo ekonominių emigrantų etiketę. Ji prilipo nenuplėšiamai, kartu su išdavikų arba nepilnaverčių nepritapėlių pravardėmis. Greičiausiai tai būdas rasti žiūros tašką, iš kurio tuos, anot visuotinės opinijos, parazitus dar galima bent kiek toleruoti. Kitaip sakant, pakęsti juos galima tik sumenkinant. Na, ir prasidėjo: išdavė, pabėgo, jiems tik doleris (euras, svaras…) terūpi, savęs užsienyje realizuoti negali, amerikonų tarnais dirba, Lietuvos gėda, kaip gali buvęs profesorius naktimis biurus valyti, skandalas… Visas šis sujudimas – tik dėl to, kad kažkas sugalvojo, o didelė dalis tautos patikėjo, kad emigrantas yra lygu runkeliui. Atseit, lūzeriai kaimiečiai išvažiavo nekvalifikuotų darbų dirbti, kad užsikaltų pinigų. Tie, kuriems tai pavyko (jei kažkas pavyko, tai še tau ir lūzeriai), būtinai turi būti pinigo vergai. Visi emigrantai esą yra nelaimingi, nesugeba gyventi visaverčio gyvenimo kitoje šalyje, naktimis neužmiega kamuojami tėvynės ilgesio ir mušasi į krūtines norėdami išpirkti savo kaltę: užuot pasirinkę tėvynę, pasirinko pinigus. Jei visa tai būtų tiesa, galbūt mažiau būtų kalbama apie protų nutekėjimą ir apskritai, jei tiesa, kad iš Lietuvos iš važiavo tik padugnės, turbūt nebūtų emigrantams tiek daug dėmesio skiriama viešojoje erdvėje. Kiek galima viską, įskaitant emigraciją, vertinti nė neiškišus galvos iš tos kaimiškos sriubos, kurioje nuolat verdama?

Žinot, gal nuo kuklumo ir nemirsiu, bet iki šiol laikiau save besistengiančiu progresyviai ir kritiškai mąstyti, galvojnčiu apie savo ir savo šalies ateitį piliečiu. Bet šiandien, paskaitęs komentarus apie Prezidento apsisprendimą nevetuoti “Leo LT” įstatymo, supratau, kad esu runkelis. Runkelis, nes manau, kad Prezidentas suklydo. Neturiu jokių minčių apie protestus su šakėm, nušvilpimus ar įžeidinėjimus. Tiesiog manau, kad tai klaida ir galiu savo nuomone argumentot (dabar tingiu ir nemanau, kad tai jau kam nors svarbu). Bet esu runkelis, nes nesuprantu, kad tai projektas ateities gerovei, kad tai vienintelis būdas išsaugot energetinę nepriklausomybę ir ekonominę gerovę. Gal ir taip, tebūnie runkelis - koks man skirtumas. Įdomu tik, kodėl Lietuvoj taip yra? Kaip tik koks svarbesnis įvykis visi lietuviai staiga skyla į runkelius ir ne runkelius. Ne į dešiniuosius ar kairiuosius, ne į konservatyvius ar liberalius, ne į optimistus ar pesimistus? Žmogus turėdamas savo tvirtas politines pažiūras kartais būni runkeliu, kartais ne. Paimkim A. Kubilių (tik šiaip pirmas pasitaikęs pavyzdys) - per Pakso skandalą jis buvo ne runkelis, dabar runkelis (bėje nagrinėjant giliau, tuo metu jis buvo prieš Rusijos interesus, dabar už). Uspaskicho chebra visada buvo laikomi runkelių atstovais, ale dabar balsavo, kaip ne runkeliai. Visada buvo teigiama, kad runkeliai klauso Radžio ir Rimiškio, o dabar jų mitinge dainavo Mamontovas. Dievaži pasimečiau. Ne dėl to ar aš runkelis ar ne.