Pasodino Rapolas runkelių. Visas kaimas ėjo ratais ir žvengė:
– Kam tau jie? Kur kiši? – Puikus reikalas,- aiškino,- vitaminų, įkvėpimo šaltinis. – Naivuolis, gėda kaimui,- tyčiojos būrai ir per naktį nukasė runkelius. Rapolas paskelbė juos superkąs. Kaimieciai pridavė. Tas neišmokėjo pinigų, juokdamasis vaikščiojo apie krūvas runkelių ir mastė ką su jais daryt: – Kelią užtvert ar ką kad kas supirktų… Ilgai laukę Rapolo pinigų kaimiečiai susijaudino dėl savo likimo, griebė šakes ir parašė laišką Strazbūran. – Kaltas seimas ir valdžia – ką daryt? – Eikit pas Rapolą,- atrašė. – Neturiu jūsų pinigų,- pareiškė tasai,- laikas naujai, europietiskai mastyti, jei jūs savimi nepasirūpinsite, ir Europa nepadės – pirkit iš manes runkelius, burkitės į koperatyvus ir bėdos nematysite. – Nevisprotis, ką su tais runkeliais darysim? gi maži vaikai namuos, karvės nešertos, kiaulės nepjautos, o čia tyčiojies, ar už tai kovojom, ar užtai žemę protėviai arė, prakaitu laistė, tikras Rapolas tu, kraugerys. Apsiverkė būrai ir atsivogė naktį visus runkelius. Užraugė iš Rapolo runkelių runkelinės ir pradėjo mastyti ką su tais runkeliais daryti? – Gal vėl priduodam Rapolui? – Galvijas vėl apgaus,- laiku susigriebė. Apsitarę atidarė raugyklą ir bėdos nematė – vieni varė, kiti vogė, o kai viską išvogė – susipešė. Lėkė oran trobos ir dantys, siautėjo banditų ir savigynos būriai. – Baisu,- nusprendė,- reik kažko imtis – gal protesto vardan kaimą padegti? paspirdėtų ir seimo kojos.