Elgesys

Ką reiškia kognityvinė terapija? Gyvenimas – nesibaigianti mokykla. Nesvarbu, kiek žmogus turėtų metų, jis gali išmokti dar šio bei to. Būtent tokiu paprastu, tačiau itin efektyviu principu ir pagrįsta kognityvinė elgesio terapija. Žmogus, kuris kreipiasi į terapeutą pagalbos, nori kažką pakeisti savo gyvenime: gal savo jausmus, gal elgesį, o gal kitų žmonių elgesį su juo. Kognityvinė elgesio terapija efektyvi padedant tiek sergantiems žmonėms, tiek linkusiems tobulėti dvasine prasme ar siekiantiems pagerinti savo gyvenimą. Ką mes galime pakeisti? Ne visada galima įtakoti išorinius įvykius. Tačiau kognityvinė elgesio terapija remiasi prielaida, jog žmogus gali išmokti reaguoti į gyvenimo įvykius ir prie jų prisitaikyti nejausdamas vidinio diskomforto ir neatsirandant fizinių ar psichinių sutrikimų. Labai daug kas priklauso nuo mąstymo. Skirtingai nei gyvūnai, kurie į viską reaguoja instinktu ir refleksu, mes dar galime pasitelkti mintis ir tą patį gyvenimo faktą skirtingai interpretuoti. Prieš 2000 metų filosofas Epiktetas išmintingai pasakė: “žmones įskaudina ne tai, kas atsitinka, bet jų reakciją į šį įvykį”. Kaip kyla “juodos” mintys? Kiekvienas asmuo turi tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją tam tikro streso ar situacijos metu. Jeigu šie minčių “rinkiniai” tokie, jog juose vyrauja neigiamos nuostatos apie save, žmogui gali kilti psichikos sutrikimai, tokie kaip nerimas ar depresija.

Kas iš mūsų nėra patyręs nerimo? Vienus stingdo viešo kalbėjimo nerimas, kitus kausto bendravimo nerimas, ypač su priešingos lyties atstovais ar nepažįstamais žmonėmis. Užkalbinti naują bendradarbį ar vadovą kai kuriems atrodo neįveikiama užduotis! Įdomiausia, kad nemažai žmonių, galinčių pasidalyti labai nemalonių emocinių išgyvenimų patirtimi, savo nerimą… pajėgia įveikti. „Ar dažnai jaučiate nerimą?“ – klausia Albert Ellis knygoje „Kaip nepasiduoti nerimui ir jį kontroliuoti?“ „Taip, tokie yra žmonės. Ar galite ko nors imtis, kad nerimą sumažintumėte? Visi gali.“ Belieka išbandyti. Sveikas ir liguistas nerimas. Ar galite rinktis? Nerimą išgyvename visi. Dar daugiau – nerimas mums naudingas. Jis padeda išvengti nemalonių būsenų ir veiksmų, trukdančių įgyvendinti mūsų norus, troškimus. Jei jums gresia darbo netektis, o jūs norite likti šiame darbe, būtinai sunerimsite, kaip jį išlaikyti. Nerimas kyla, kai trokštame ką nors gauti ir suprantame, kad mums nepasiseks, arba matome kylančią grėsmę ir suvokiame, kad ji tuoj užgrius. Rūpesčio nepatiria tik tas, kuris neturi jokių vertybių, troškimų ar norų, kuriam nėra jokio skirtumo, kas jo laukia. Sveikas nerimas – rūpestis, budrumas, atsargumas – padeda gauti tai, ko norite, ir išvengti to, ko netrokštate. Tačiau jei padaręs klaidą žmogus įsigąsdina ir išeina iš darbo, nors yra kolegų ir vadovų mėgstamas, jį kamuoja liguistas nerimas.

Jeigu žmogus nuolat sau kala, kad jo bloga sveikata, jei tvirtina, kad serga, galų gale taip ir nutinka. Tačiau savo teigiamomis emocijomis ir mintimis mes galime sukurti kitokį, kokybišką savo gyvenimą. Kaip tai padaryti, patarė Mažeikiuose paskaitą skaitęs vilnietis Valerijus Šeremeta, vadinamojo Silva sveikos mąstysenos metodo propaguotojas. DAUG IŠBANDYMŲ IR IEŠKOJIMŲ. „Santarvei“ vilnietis pasakojo, kad jo ieškojimai prasidėjo labai anksti nuo klausimo: koks mano gyvenimo žemėje tikslas? Prieš 30 metų jis ėmė mokytis jogos, tapo vegetaru ir visišku abstinentu. Dar besimokydamas mokykloje jaunuolis perskaitė naująjį Testamentą, o po to daug dvasinės literatūros. Iš jų atėjo gyvenimo kredo „mylėk savo artimą, kaip pats save“. Ieškodamas gilesnio gyvenimo suvokimo, 1995 metais Valerijus lankėsi pas Satja Sai Babą Indijoje.
Anot pašnekovo, jo gyvenime netrūko išbandymų. Darbo biografija prasidėjo nuo septyniolikos metų. Teko dirbti dailininku gamyklose, fotografu, muzikantu, siuvėju, kiemsargiu, sandėlininku, net laidojimo biuro darbuotoju. „Kasdieną matydamas mirtį, mažų vaikų ir pagyvenusių žmonių, vargšų ir turtingų, pajutau, kad gyvenime turi būti kita prasmė, nei gerti, valgyti ir …“, – pasakoja Valerijus. Kai prieš ketverius metus V. Šeremetos gyvenimas ėmė stipriai blogėti, jam ramybės nedavė klausimas, kodėl vieniems žmonėms klojasi kaip sviestu patepta, o kitiems viskas sprūsta iš rankų. Tada į jo ir žmonos rankas pateko pirmoji Jose Silvos knyga apie jo metodą.

Jūs galite savo smegenis išvalyti taip, kaip kiti valo savo kūną. Norėdami atsikratyti blogų minčių, prisiminkite „Laimės taisykles“: konkrečiu metu galite galvoti tik apie vieną dalyką – jūsų mintys turi būti arba pesimistinės, arba optimistinės. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Pesimistai dėmesį sutelkia į niūrius apmąstymus, kaip jie suklups ir nepajėgs atsikelti. Jie visada laukia, kad atsitiks blogiausia. Optimistai laukia geriausio. Taigi išvalykite savo galvą. Kilus problemai, iškart bandykite ją spręsti. Nevykėliai ima skųstis, lyderiai – sprendžia. Jus apniko neigiamos mintys, gadinančios nuotaiką? Yra paprastas būdas tapti linksmu optimistu. Suskaičiuokite teigiamų minčių variantus. Visai nesunku tapti liūdnų minčių perjungimo į džiugesnes meistru ir kontroliuoti mintis bei jausmus. Viskas, ką jums reikia padaryti, – suskaičiuoti ir nuo liūdnų minčių pereiti prie tų, kurios kelia nuotaiką. Kaskart, kai į galvą ateina liūdni apmąstymai, juos nukreipkite į teigiamus dalykus arba imkitės spręsti savo bėdas. Visada užsirašykite, kaip pavyko persijungti. Turite mažinti persijungimų skaičių. Pavyzdžiui, iš pradžių gali prireikti 50, vėliau 30, 20 ar 10 kartų per dieną. Jeigu dažnai sielojatės, naudodami šią techniką, tapsite nuolatiniu pozityviu mąstytoju. Laimingi ir energingi žmonės vaikšto greitai, dideliais žingsniais, jie atrodo aukštesni. Tarsi spinduliuoja begalinę energiją. Pesimistai, priešingai, velka kojas, vaikšto smulkiais žingsneliais – lėtai ir liūdnai.

„Automatinės“ mintys – tai labai staigiai šmėkštelėjančios mintys ir vaizdai, galintys plaukti kartu su pagrindinėmis mintimis. Gal kam atrodys neįtikėtina, tačiau mūsų galvoje vienu metu gali plaukti du minčių srautai. Ir tas antrasis minčių srautas lyg koks kontrolierius ar teisėjas „autoritetingai“ komentuoja ir vertina mus pačius. Dažnai žmogus būna taip įpratęs prie kai kurių savo minčių, ypač vertinančių jį patį, kad ne visiškai jas įsisąmonina ir gali net nekreipti į jas dėmesio. Kodėl dažniausiai negirdime savo „automatinių“ minčių? Manyčiau, daugumai tos mintys tokios iki skausmo žinomos, savos, gyvenančios viduje daugelį metų, kad tiesiog tapusios tarsi žmogaus dalimi, į kurią jis nebekreipia dėmesio. Pavyzdžiui, susirinkimo metu išsakome savo nuomonę, bet kalbėdami netikėtai galime pastebėti trumpai šmėkštelėjančias mintis: „mane gali neteisingai suprasti…“, „pagalvos, kad esu išsišokėlis…“, „mane atstums…“, „aš nepatiksiu…“ Mintys tarsi pračiuožia mūsų galvoje, o mes liekame išsigandę ir tikriausiai net nežinome kodėl. Blogiausia, kad mes neabejojame tokių minčių pagrįstumu ir nesvarstome jų tikroviškumo ar logikos. Šios mintys kyla savaime ir itin staiga, todėl ir vadinamos „automatinėmis“ mintimis ­– žmogui nereikia jokių pastangų, kad jos atsirastų. Štai todėl taip svarbu kaskart patyrus nemalonų jausmą stengtis prisiminti, kokios konkrečios mintys kirbėjo galvoje prieš pat tam jausmui atsirandant.