Psichologo patarimai: Nelaiminga meile gali virti antsvoriu
|

Psichologo patarimai: Nelaiminga meile gali virti antsvoriu

Per egzaminą gavusi blogą pažymį, tučtuojau skubate į “Makdonaldą” ir užsisakote du mėsainius bei kavą su grietinėle. Jei jums paskambino ir pranešė, kad jūsų nepriima į darbą, tai skuodžiate prie šaldytuvo ir per pusvalandį ištuštinate visą jo turinį. Bet lengviausiai tokio tipo moterį galima nustatyti pagal jos reakciją į nesėkmes meilėje. Laima K. rašo: “Kaskart, kai man blogai, imu ką nors kramsnoti. Valgau tol, kol nepastorėju dešimčia kilogramų. Paskui susiimu, pereinu prie dietos, plonėju. Bet niekuomet tas netrunka ilgiau, negu pusmetį. Paskui vis tiek vėl nebeišlaikau. Patiriu kažkokią šėtonišką palaimą, kaip po dviejų plonėjimo mėnesių nueinu į kavinę ir suvalgau iškart keletą pyragaičių”. Priklausote šiam tipui, jei valgymas jums – pirmoji reakcija į gyvenimo nesėkmes. Greičiausiai turite arba turėjote problemų dėl svorio. Bet jei net jų neturite ir neturėjote, rizikuojate, metams bėgant, jų įgyti. Jei pamatėte mylimą žmogų su kita moterimi, jūsų reakcijos gali būti pačios įvairiausios: galite verkti, galite nukakti pas draugę išsipasakoti, galite nusipirkti bilietą į spektaklį… Bet jei jūs, užuot visa tai darę, mieliau liekate akis į akį su tortu ant stalo, galite būti tikra, jog priklausote potencialios “storulės” tipui. Charakteringiausias “storulės” bruožas – sugebėjimas ryti maistą neribotais kiekiais ir visiškoje vienatvėje. Jums nereikia kitų žmonių prie stalo.

Psichologo patarimai: kaip išvengti senatvės baimės?
| |

Psichologo patarimai: kaip išvengti senatvės baimės?

Bijome senatvės? Senatvės baimė – normalus žmogiškas jausmas. Jei mums būtų dvidešimt, tada būtų galima kalbėti apie nukrypimą. Tačiau, sulaukę keturiasdešimties, įgyjame patirtį. Matome aplink save daugybę pavyzdžių, kada seni žmonės atsiduria bejėgiškoje situacijoje, kenčia nuo skurdo, taupo kiekvieną centą. Todėl kiekvienam normaliai mąstančiam žmogui iškyla natūralus noras apsaugoti save nuo tokio varianto, kol ne vėlu. Tačiau tos baimės neturi nuolatos persekioti. Kartą atsiradę, jos turi būti pakeistos veikimo planu ir pačiu veiksmu. Viktorija B. rašo: „Man keturiasdešimt dveji, bet pastaruoju metu vis dažniau galvoju apie senatvę. Štai jau keletą metų mane kamuoja baimės, nerimas, negaliu miegoti. Bijau, kad susirgsiu ir liksiu be cento kišenėje. O pati vos suduriu galą su galu. dukrelę (jai viso labo aštuoneri) ir manau: nejau turiu viltis dėti į ją, kad po dvidešimties metų ji mane išlaikys? Ir norisi kažką daryti, kažkaip save apsaugoti, kol ne vėlu… Noriu paklausti: ar normalu, kad, turėdama keturiasdešimt, galvoju apie senatvę, bijau ligų ir skurdo? Kalbėjausi su draugėmis šia tema, joms mano pergyvenimai atrodo keisti. Jos gyvena „šia diena” ir negalvoja apie rytojų. Galbūt jos teisios?“ Viktorija rašo, kad baimės ją kankina keletą metų, ji negali miegoti. Bet, kaip matyti iš laiško, ji nieko nesiima. Tokios psichinės būsenos normalia pavadinti negalime. Šiuo atveju Viktorijos draugės, kurios negalvoja apie ateitį, yra psichiškai sveikesnės.

Psichologo patarimai: ką ir kam dovanoti?
|

Psichologo patarimai: ką ir kam dovanoti?

Rinkdami dovaną, turime atsižvelgti į žmogaus, kuriam ji skirta, individualybę. Viena iš tipiškų psichologinių klaidų, kurias darome, – dovanojame kitiems tai, kas mums patiems patinka. Turbūt jums patiems teko gauti porcelianines vazeles su bareljefine rožele iš tetulės? Verslininkui padovanoti Z. Froido knygą – labai rizikinga! Bet ir plaktuko tekintojui niekas nedovanoja. Kodėl? Todėl, kad dovana – tai visuomet ženklas, į kurį jautriai reaguoja tas, kam jį dovanojame. Kamilė K. rašo: „Praeitiems Naujiems metams tėvai mums padovanojo didžiulę odinę žirafą, parvežė iš Indonezijos. Mūsų butas nedidelis, pastatyti nėra kur, na ir prie mūsų stiliaus netinka – nunešėme į rūsį. O paskui tėvai klausinėja, kur jų dovana, nežinau, ką atsakyti, kad neįsižeistų. Kvaila situacija, nežinai, kaip elgtis. O draugė man padovanojo žalią suknelę, voliojasi spintoje. Žalios spalvos tiesiog „nevirškinu“. Ir pati bijai žmonėms nupirkti nereikalingą daiktą. Naujiems metams einame pas skyriaus viršininką, pas kurį vyras dirba. Laužome galvą, ką nupirkti. Kaip teisingai išrinkti dovaną, kad žmogus liktų patenkintas, neįsižeistų? Ar galima dovanoti sportinę avalynę (vyro viršininkas – aktyviai užsiima sportu)? O pinigus? Neseniai mane nustebino duktė. Norėjau nupirkti jai kokią nors knygą Naujiesiems, bet ji paprašė „geriau duoti pinigais“. Pas mus šeimoje pinigų niekas nedovanodavo. Mano galva, tai – ne dovana. Bet šiuolaikinis jaunimas dažnai teikia pirmenybę „vokeliui su pinigais“.

Psichologo patarimai: Senatvinis tėvų „egoizmas“
| |

Psichologo patarimai: Senatvinis tėvų „egoizmas“

Jei manote, kad jūsų tėvai egoistai, pirmiausia paklauskite savęs, ar patys nesate egoistai. Tėvai irgi žmonės, bėgant metams jie keičiasi. Be to keičiasi kur kas labiau, negu jų vaikai. Tai susiję su senatvės psichologija. Apie tą psichologiją Lietuvoje mažai kas žino ir kalba. Senatvė – tai tokia psichikos būsena, kada žmogų apima tamsios mintys, kada žmogus iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs savo įpročių, “gyvenimo vietos”, kai susiaurėja jo interesų ir rūpesčių ratas. Tai įvyksta spontaniškai. Taip gamta taupo paskutines jėgas. Seniems žmonėms (ypač, jei jų gyvenimas buvo sunkus, jei jie serga) nebelieka energijos kam nors kitam. Tame tarpe, deja, ir savo vaikams. Kristina G. rašo: „Pastaruoju metu mane persekioja jausmas, kad netenku savo tėvų. Ir ne tik todėl, kad jie sensta ir greitai jų nebeliks. Su šiuo jausmu persipina dar kartesnis: mes tampame svetimais. Suprantu, kad to artumo, koks buvo tarp manęs ir tėvų vaikystėje, jaunystėje, jau niekada nebebus. Bet vis tiek lauki iš tėvų dėmesio, užuojautos, net pagalbos. Iš esmės, jokios pagalbos man nereikia, tiesiog norisi kartais pasijusti vaiku. Nejau tai nenormalu? O štai ką turiu: per praeitus metus mama tik dukart man skambino į Vilnių (ji gyvena Skuode), per mano gimtadienį ir kada reikėjo atvažiuoti padėti nukasti bulves. Suprantu, kad reikia tėvams padėti, bet nemalonu, kad iš dviejų skambučių vienas – kai prireikė manimi pasinaudoti. Kaip darbo jėga.

Psichologo patarimai: Kaip sau nesugadinti Naujųjų metų
|

Psichologo patarimai: Kaip sau nesugadinti Naujųjų metų

Šventinė nuotaika retai ateina pagal užsakymą. Nebent vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kada jūsų nervų sistema jauna, nenualinta kovos dėl kasdieninio duonos kąsnio, nekenčia nuo neurozių bei kompleksų. Štai kodėl vaikai beveik visuomet šypsosi, jų nuotaika puiki. Iš tiesų jiems kiekviena diena – šventė.
Su amžiuje mūsų nervai nusialina (ypač, jei pasirenkame netinkamą gyvenimo būdą, nevaldome savo emocijų). Nerviškai pervargęs žmogus gali pakelti savo tonusą tik alkoholio arba narkotikų pagalba. Jo nervų sistemos būsena jau nebeleidžia patirti gyvenimo džiaugsmo “tiesiog šiaip sau”, vos atmerkus rytą akis. Patys esame kalti dėl to, kad šventė apleidžia mūsų gyvenimą (dėl ko eikvojame savo nervus? Dėl ko taip stipriai kasdien pergyvename?). Bet ar tai reiškia, kad tik alkoholis, narkotikai suteikia “žvalumo” mūsų nervams? Bėgant metams pasidaro labai svarbu išmokti sukurti sau (ir aplinkiniams) šventinę nuotaiką. O tam reikia žinoti, nuo ko tai priklauso. Vita T. rašo: „Štai jau penkiolika metų sutinkame Naujuosius metus mano vyro tėvų namuose. Tai už šimto kilometrų nuo Kauno. Tokia pas juos tradicija, dar nuo senų laikų, atvažiuoti naujiems metams pas tėvus su šeimomis, ir kada mes susituokėme, Darius norėjo, kad ji nenutrūktų. Pirmaisiais metais sutikdavau, vyro spaudžiama, paskui ėmiau protestuoti, bet kaskart susidurdavau su vyro pasipriešinimu. Matydama, kaip tas jam svarbu, nusileidau. Vardan taikos šeimoje (turime tris vaikus).