Ar niekada nepagalvojote, dėl ko žmogus tampa egoistu? Labiausiai egoistiški, kad ir kaip keista, yra maži vaikai. Bet už tai jų niekas nesmerkia, nes jų egoizmas yra labai natūralus, tarsi prigimtinis. Mes nuolaidžiaujam jiems todėl, kad vaikai elgiasi natūraliai, neveidmainiauja… Gyvenimo džiaugsmą vaikai randa buitinėse vertybėse ir malonumuose. Kuo daugiau tokių malonumų, tuo laimingesnė vaikystė….Vaiko gyvenimo kokybė priklauso nuo materialios gerovės. Vadinasi, tam, kad būtų laimingas, žmogui reikia kuo daugiau materialinių vartotojiškų malonumų. Tačiau ši racionali išvada prieštarauja jausmams… Ar nepajutote, kad pasisotinę kūniškais malonumais, vis tiek liekame nepatenkinti, tušti. Intuityviai jaučiame, jog kažko trūksta. Kodėl patys ieškome optimistų, pozityviai nusiteikusių ir negobšių žmonių draugijos? Nes jie tarsi donorai, dovanodami gerą nuotaiką kitiems, jie turtėja patys. Ar tokį džiaugsmą gali pajusti egoistas? Taigi, prieštaraudama logiškai išplaukiančiom išvadom apie egoizmo „naudą“, aš atsisakiau tokio gyvenimo požiūrio. Tam įtakos turi ir visiems mums Dievo duotos užuominos. Kita vertus, dažnai mes nemokame jomis naudotis… Tokios užuominos savo ruožtu padeda pasiekti dorovės kelią, dvasinį Aukščiausiojo pažinimą. Nepasitenkinimas vien materialiomis gėrybėmis verčia mus susimąstyti, jog yra dar kažkas, ko negalima paaiškinti iš ateizmo pozicijų. Ieškodami, kuo užpildyti tą tuštumą, mes atrandame tiesą… Kai ką atradau ir aš.