Elgesys

Atėjo laikas pamiršti eilinius visuomenės suformuotus stereotipus ir pažvelgti į egoizmą kitaip, nes būtent jis valdo ir stumia mūsų kasdienį pasaulį į priekį. Nesuklysiu sakydamas, jog kiekvienas mūsų yra egoistas. Žymus psichologas, narcisizmo sąvokos kūrėjas, Zigmundas Froidas teigia, kad nežymus narcisizmas būdingas kiekvienam žmogui. Šio psichologo suformuota asmenybės teorija, besiremianti trim sluoksniais id, ego ir superego tai tik įrodo. Id – tai mūsų slapčiausios mintys, troškimai, noras tenkinti visus poreikius, o superego – visuomenės suformuotos taisyklės ir normos. Tarp šių dviejų plotmių įsiterpia ego – nuolatinė kova tarp id ir superego, tai ta pati kova tarp nuolatinio egoizmo ir žmonių sudarytų apribojimų. Kas gali teigti, jog altruizmas valdo pasaulį, jeigu žmogus iš prigimties yra egoistas. Psichologijoje yra net atskira kryptis – psichologinis egoizmas, kuris teigia, jog kiekvienas žmogaus veiksmas, kiekvienas darbas yra daromas siekiant turėti naudos sau. Jūs aukojate labdarai, nes patenkinate save ir jaučiatės reikšmingas. Padedate draugams, nes tai gerina jūsų įvaizdį ir teikia džiaugsmą jums. Mes benamiams duodame pinigų ne tam, kad jie nusipirktų duonos, o su mintimi, kad kažkas mums pagelbės, jei mes atsidursime panašioje padėtyje ar situacijoje. Visi mano pateikti pavyzdžiai yra vienokios ar kitokios egoizmo formos, kurios aptartos ir pripažintos net garsiausių pasaulio psichologų ir žmogaus tyrėjų.

Kur yra riba tarp egoizmo ir „ne egoizmo“ arba altruizmo? Aišku, tą ribą nusibrėžiame patys arba ją padiktuoja visuomenė, jos nerašytos taisyklės, elgesio ir kitokios normos. Kitaip sakant, niekas tiksliai nesugebėtų pasakyt kur ta riba yra, tačiau turbūt nedaugelis suabejotų ar ji apskritai yra, o jei jos nėra? Kodėl niekas nesusimąsto ar tas pats altruizmas nėra egoizmo tam tikra išraiška? Tūkstančius kartų girdėjau – „tu egoistas“, dėl įvairių priežasčių ir daugelyje situacijų. Niekada dėl to nesiginčiju. Taip, aš egoistas. Galiu ramiausiai užsirašyti tai ant marškinėlių ir išeiti į gatvę, nė kiek to neslepiu. Bet norėčiau pamatyti nors vieną žmogų ne egoistą. Žmogų, kuris galvoja ir skuba į pagalbą kitiems bet kokioj situacijoj, atiduodantį paskutinius marškinius vargšams, ir pan. Tai tik ironija… Juk nebūtina to daryti (atiduoti marškinius), kad būtumu ne egoistas, ar ne? Turbūt užtenka pas tave atėjusiai į svečius merginai pasiūlyti arbatos, paduoti jai ranką, šokant per griovį, ir pan. Bet kas Jums sakė, kad tai ne egoistiškas elgesys?! Įdomu, ką jūs galvojate tai darydami, gal tiesiog norite jai įtikti, pasirodyti angelu, o gal tiesiog saugoti savo reputaciją (ką gi ji pagalvos). Kažkaip man tai asocijuojasi su „ego“, norėdami įtikti, galvojate apie save, kad ir – kaip čia įsitempus ją į lovą. O reputacija tai irgi jūsų ar jos? Tiesa, reiktų pridurti, kad jūs turbūt taip negalvojate, bent jau tiesiogiai tai tikrai ne.

Jei manote, kad jūsų tėvai egoistai, pirmiausia paklauskite savęs, ar patys nesate egoistai. Tėvai irgi žmonės, bėgant metams jie keičiasi. Be to keičiasi kur kas labiau, negu jų vaikai. Tai susiję su senatvės psichologija. Apie tą psichologiją Lietuvoje mažai kas žino ir kalba. Senatvė – tai tokia psichikos būsena, kada žmogų apima tamsios mintys, kada žmogus iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs savo įpročių, “gyvenimo vietos”, kai susiaurėja jo interesų ir rūpesčių ratas. Tai įvyksta spontaniškai. Taip gamta taupo paskutines jėgas. Seniems žmonėms (ypač, jei jų gyvenimas buvo sunkus, jei jie serga) nebelieka energijos kam nors kitam. Tame tarpe, deja, ir savo vaikams. Kristina G. rašo: „Pastaruoju metu mane persekioja jausmas, kad netenku savo tėvų. Ir ne tik todėl, kad jie sensta ir greitai jų nebeliks. Su šiuo jausmu persipina dar kartesnis: mes tampame svetimais. Suprantu, kad to artumo, koks buvo tarp manęs ir tėvų vaikystėje, jaunystėje, jau niekada nebebus. Bet vis tiek lauki iš tėvų dėmesio, užuojautos, net pagalbos. Iš esmės, jokios pagalbos man nereikia, tiesiog norisi kartais pasijusti vaiku. Nejau tai nenormalu? O štai ką turiu: per praeitus metus mama tik dukart man skambino į Vilnių (ji gyvena Skuode), per mano gimtadienį ir kada reikėjo atvažiuoti padėti nukasti bulves. Suprantu, kad reikia tėvams padėti, bet nemalonu, kad iš dviejų skambučių vienas – kai prireikė manimi pasinaudoti. Kaip darbo jėga.

Ar niekada nepagalvojote, dėl ko žmogus tampa egoistu? Labiausiai egoistiški, kad ir kaip keista, yra maži vaikai. Bet už tai jų niekas nesmerkia, nes jų egoizmas yra labai natūralus, tarsi prigimtinis. Mes nuolaidžiaujam jiems todėl, kad vaikai elgiasi natūraliai, neveidmainiauja… Gyvenimo džiaugsmą vaikai randa buitinėse vertybėse ir malonumuose. Kuo daugiau tokių malonumų, tuo laimingesnė vaikystė….Vaiko gyvenimo kokybė priklauso nuo materialios gerovės. Vadinasi, tam, kad būtų laimingas, žmogui reikia kuo daugiau materialinių vartotojiškų malonumų. Tačiau ši racionali išvada prieštarauja jausmams… Ar nepajutote, kad pasisotinę kūniškais malonumais, vis tiek liekame nepatenkinti, tušti. Intuityviai jaučiame, jog kažko trūksta. Kodėl patys ieškome optimistų, pozityviai nusiteikusių ir negobšių žmonių draugijos? Nes jie tarsi donorai, dovanodami gerą nuotaiką kitiems, jie turtėja patys. Ar tokį džiaugsmą gali pajusti egoistas? Taigi, prieštaraudama logiškai išplaukiančiom išvadom apie egoizmo „naudą“, aš atsisakiau tokio gyvenimo požiūrio. Tam įtakos turi ir visiems mums Dievo duotos užuominos. Kita vertus, dažnai mes nemokame jomis naudotis… Tokios užuominos savo ruožtu padeda pasiekti dorovės kelią, dvasinį Aukščiausiojo pažinimą. Nepasitenkinimas vien materialiomis gėrybėmis verčia mus susimąstyti, jog yra dar kažkas, ko negalima paaiškinti iš ateizmo pozicijų. Ieškodami, kuo užpildyti tą tuštumą, mes atrandame tiesą… Kai ką atradau ir aš.

Jeigu tektų apibūdinti žmogiškąją prigimtį vienu žodžiu, kaip giliausiai tūnančią esenciją, kuri mus išskirtinai verčia evoliucionuoti iš kitų padarų, ištarčiau “egoizmas”. Egoizmas – pasitenkinimo motina, kuri gimdo visas įmanomas mūsų emocijas ir jausmus. Taikant visuomenėje pripažintą moralės matricą, kurioje viskas taip kruopščiai dėliojama į lentynėles, kad būtų galima vienareikšmiškai abibūdinti nuvalkiotą ribą tarp gėrio ir blogio, šventai tikime, jog egoizmas tik dar viena blogio išraiška. Štai čia ir kertasi mano šventvagiška nuomonė su visuma. Manau, jog egoizmas yra pats neutraliausias ir tyriausias jausmas, kurį mes turime. Jeigu mūsų požiūrio atskaitos taškas būtų nusistovėjusios visuomenės normos, galėtume drąsiai teigti, kad egoizmas turi dvi kryptis. Pasirinkdami vieną jų, mes tenkinam savo poreikius ir interesus pažeisdami kito žmogaus laisvę, kitaip tariant imdami iš jų tai, kas mums nepriklauso. Mes galime pasisavinti kito žmogaus idėjas, emocijas, jausmus, visu tuo disponuoti jų akivaizdoje ir jausdami pasitenkinimą masturbuotis jų vertėmis, tai leidžia mums jaustis, jog dominuojame. Kaip pavyzdžiu galėtume pasinaudoti poros santykiais, kurie neretai yra paradoksalūs, egoizmas verčia mus ieškoti prigimtinės laimės, kurią patiriame turėdami antrą pusę.