Biznis, draugai, etika, moralė, egoizmas, krikščionybė ir nuteisimas
(per greitų, išankstinių išvadų darymas)
Wuolia!
Seniai berašiau. Oij labai seniai. Ale gerai. Atostogavau. Užtat šiandien parašysiu. Oij parašysiu. Ale irgi gerai.
Žodžiu, aš vėl apie santykius – kam įdomu, skaitykit toliau. Kas pavargę nuo santykių – nesikankinkit ir eikit išgerti kavos, pagraužt kokį sausainiuką..ir apskritai – mažiau sėdėkit prie kompiuterio. Bet jei jau prisėdai ir nepatingėjai paskaityti iki šios teksto vietos (turiu pripažinti, kad aš asmeniškai tikriausiai jau būčiau 2 kartus išjungęs šias nesąmones)…
Taigi. Blogo įrašo priešistorė labai paprasta. Nusprendžiau keisti sistemą – sukonkretinsiu – iš Pentax sistemos pereiti arba į Nikon, arba Canon (nežinantiems – kalba eina apie fotoaparatus ir objektyvus). Tad pasiūliau keliems savo bičiuliams (vardų neminėsiu) pirkti vieną iš mano stiklų. Pats šį objektyvą įsigijau už 600 lt tuometinėmis sąlygomis iš antrų rankų, t.y. ne “naują” – ne iš parduotuvės. Parduotuvėje jis tuo metu kainavo 900 lietuviškų. Dabar naujas parduotuvėje jis kainuoja 1500 lietuviškų. Iš antrų rankų toks dabar rinkoje vaikšto po 1000 – 1100 lt. Taigi… pasiūliau savo bičiuliams pirkti iš manęs už 900 lt (100 – 200 lt pigiau nei vietinėje rinkoje) ir… sulaukiau tokio pobūdžio reakcijos: kaip tu gali taip daryti, juk darai biznį iš savo draugų, juo labiau dar krikščionis!; ar tau tai normalu, jei įsigijai už 600, o dabar atiduodi savam žmogui už 900; čia žiauru; aš labai nustebęs; svarbiausia santykiai; nori prastumti draugui padrožtą daiktą už brangiau nei pirkai ir t.t. ir t.t. Daug priekaištų, daug emocijų… Momentais, MATYT, anot jų, turėjau pasijusti besąs visiškas plėšikas ir egoistas, kuriam visai nerūpi santykiai, o tik laukinis kapitalizmas, nekontroliuojama rinka ir logika, kurie neturi jokių santykių su draugiškais santykiais, meile ir artimumu. Turiu prisipažinti, kad mane tai nemenkai sunervino, nes buvo apeliuojama į sąžinę, santykius ir draugystę, kai tuo tarpu pats apeliavimas jau yra sąžinės buvimo būtinybės ignoravimas šioje situacijoje. Momentais netgi pakvipo egoizmu – užslėptu, nekaltu, sunkiai atpažįstamu ir iš principo net nepanašiu į patį egoizmą. Pabandysiu atsakyti punkteliais, kad nepasimesčiau pats ir tamsta skaitytojas, tokiu būdu pats narpliodamas situaciją ir žiūrėdamas, kuom visa tai baigsis. Gal gale šio įrašo aš persigalvosiu ir pakeisiu savo nuomonę? Būtų labai įdomu… Dabar mano nuomonė yra tokia: aš pasielgiau teisingai, nieko neužgavau ir iš nieko biznio nenoriu pasidaryti.
So, pradedam.
Apeliacija Nr. 1: tokią kainą siūlydamas elgiuosi nekorektiškai ir noriu pasidaryti biznį iš savo draugų – bičiulių. Na, tai mažų mažiausiai skubota išvada. Kaip minimum. Kaip maximum – kaltinimas. Esu linkęs prie pirmojo varianto, žinoma… Panagrinėkim. Šį stiklą nusipirkau už 600 lt – tokia kaina iš antrų rankų buvo vietinėje rinkoje, kai tuo tarpu parduotuvėje kaina buvo 900 LTL. Dabar technika, ypatingai optika, yra labai stipriai pabranginta. Labai. Taigi, toks naujas šiuo metu kainuoja 1500 lt. Vietinėje rinkoje iš antrų rankų kaina siekia 1000-1100 lietuviškų. Ar pasiūlydamas mažesnę nei rinkoje kainą aš noriu pasipelnyti (pasidaryti biznį) iš savo draugų ir elgiuosi nekorektiškai? Ne. Per tą laiką, kai jį turiu, stiklo vertė išaugo, be to jis ilgaamžis, infliacija padarė įtaką litui. Pardavęs šį stiklą už 600 lt, aš patirsiu 300 lt nuostolį, kadangi pabrangęs (išaugo jo vertė) ne vien šitas objektyvas, o apskritai daugelis (jei ne daugelis, tai didžioji dalis), tiek iš antrų rankų, tiek parduotuvėje, o tai reiškia, kad nesugebėsiu esant dabartinėms rinkoms kainoms ir sąlygoms įsigyti kito padėvėto stiklo. Arba sugebėsiu, bet turėsiu minusą apie 300 lt. Pardavęs už 900 lt aš nepasidarau jokio pelno, kadangi visų kitų dalykų rinkoje kainos taip pat užkilusios. Situacija identiška tai, kuri buvo man perkant šį stiklą, tik sumos skiriasi. Visgi tai diskutuotina, ir jei yra tų, kurie nesutinka – išklausysiu.
Apeliacija Nr. 2: uždrožtą daiktą parduodi brangiau nei pirkai… Na, apie infliaciją, defliaciją, kainas ir apskritai ekonomiką čia nebekalbėsiu, kadangi jau aukščiau pasakiau (neišsiplečiant į terminus). Šioje vietoje reikia stabtelti ir prisiminti bei įsiklausyti į vieną labai paprastą dalyką: objektyvas yra ilgaamžis. Jis neturi kažkokio konkretaus laiko limito (kaip tarkime fotoaparatai turi maksimalų kadrų skaičių, jis varijuoja įvairiai, nuo 50 000 – 250 000 ar panašiai), jis po 2 ar 10 metų neprieis konkrečios numatytos galiojimo pasibaigimo dienos. Prižiūrimas, saugomas ir mylimas objektyvas gali tarnauti 2, 5, 10, 15 metų… Tai apie kokius mes čia drožimus galim kalbėti dabar? Juolabiau kai bičiuliai žino, kad aš saviškį saugau kaip savo akį, jis aštrus ir geras egzempliorius, jam kadrų skaičius nieko nekeičia. Bet ką aš dabar galiu padaryti, kad buvo žinios, jog stiklų kainos kils kaip minimum 15 procentų, todėl aš suskubau jį pirkti anksčiau, o tie, kurie pražiopsojo tai, dabar graužiasi nagus?? Taigi.. jo vertė išaugo, litas kažkiek nuvertėjo, kaina pakilo, o stiklas koks buvo geras, toks ir liko. Tai kaip čia dabar gaunasi?? Duosiu pavyzdį: butas ir objektyvas (skiriasi tik gabaritai, bet ne dėvėjimo ilgaamžiškumas). Sutikim, abudu daugiau mažiau ilgaamžiai dalykai. Štai tarkime prieš 6 metus buto kaina buvo 40 000 litų (maždaug tokios ir buvo), dabar, po 6 metų, jo vertė išaugo iki 140 000 lt. Juk jis irgi savotiškai buvo “drožiamas” tuos 6 metus, tai aš dabar turiu butą parduoti “SAVAM” žmogui už tą kainą, kuria pirkau, kitaip ant jo darysiu biznį ir elgsiuosi nedraugiškai, ne “pagal santykius”, o pagal rinką ir pinigus?? Pagal tokia logiką gaunasi taip, kad turiu šiai dienai butą draugui parduoti už 40 000. Juk kitaip čia biznis ir jokių asmeniškumų… Bet atsiprašau, o kur apeliuojančiųjų (žmonės, kurie apeliuoja į mano nuomonę) santykių propagavimas čia?? Kuom čia jie paremti?? Meile ir draugyste?? Kažin… Kaip draugas, galėčiau nuleisti iki 120 000 lt (na, tipo NT burbulas y vsio takoje, bet vis tiek vertė išaugusi). Čia vadinasi santykiai ir logikos samplaika (esant dabartinėms salygoms padaryti adekvačią draugišką nuolaidą). O ne vien santykiai… Kai kurie “važiuoja” ant santykių, tuo labai piktnaudžiaudami. Man neapsiverstų liežuvis prašyti draugo, kad tokį butą man parduotų už 40 000 – pasakykit, tai ne naglumas? Aš jausčiausi taip, kad elgiuosi naglai ir egoistiškai..atitinkamai man neapsiverstų liežuvis aiškinti apie santykius sakant, kad reikia parduoti stiklą už 600 lt… Visai kita kalba yra apie pačius fotoaparatus (kaip pavyzdys, kada aš neparduočiau aukštesne kaina daikto nei ta, kuria pirkau). Taigi, aš savo fotiko neparduodu net už tokią pačią kainą, už kokią pirkau jį padėvėtą, bet pigiau, kadangi jis turi veikimo limitą. Kuo jis (kadrų skaičiaus limitas) labiau išnaudotas, tuo pigiau teks parduoti, kadangi techniškai “PLIKA AKIMI” gali pamatuoti susidėvėjimą ir apskaičiuoti, kiek jam blogiausiu atveju “liko tarnauti”. Žinoma, galima apeliuoti į daikto “moralinį nu(si)dėvėjimą”, tačiau čia ne tas atvejis (bet tarkime su šaldytuvu ar televizoriumi, kompiuterio pelyte ar krūta vaizdo plokšte “moralinis nu(si)dėvėjimas” vaidintų svarbų vaidmenį, ar bent jau turėtų, kadangi tokie dalykai pakankamai dažnai atnaujinami ir rinka yra daugiau mažiau nuolat pumpuojama naujais šaldytuvais ir televizoriais, kompiuterio pelytėmis ir krūtom vaizdo plokštėm PC, kurie paprastai pasižymi kažkiek patobulintom savybėm ir gražesniu dizainu). Kaip stipriai kam nors nesinorėtų to pripažinti, tačiau gera optika – kas kita.
