Lietuvoje kasmet nusižudo 30-40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Tokia yra statistika. O kokie gi paauglių suicidinio elgesio motyvai?

Vienas iš dažniausiai minimų veiksnių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis, yra nestabilumas ir nesantaika šeimoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas, konfliktai.

Taigi, kaip elgtis ir bendrauti su bandžiusiais žudytis ar linkusiais į savižudybę paaugliais?

  • Į grasinimus nusižudyti reikia reaguoti rimtai, net jeigu jie išreikšti ne visai tiesiogiai.

  • Stengtis suvokti pagrindines problemas ir pasišnekėti apie jas.

  • Siūlyti kitokius problemų sprendimo variantus.

  • Labai svarbu optimizmo palaikymas ir parama.

  • Jei atvejis labai sunkus, patarti kreiptis į psichologą ar psichiatrą.

Dabar Lietuva pagal vaikų ir jaunuolių savižudybių skaičių pirmauja pasaulyje (kartu su Naująja Zelandija ir Suomija). Savižudybė dažniausiai nėra impulsyvus veiksmas, o ilgiau trunkančio proceso rezultatas. Skiriasi trys šio proceso etapai:

  • mintys apie savižudybę;

  • ketinimas nusižudyti;

  • bandymas nusižudyti.

  • MINČIŲ, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis.

  • KETINIMAS. Žmogus ne tik  nori numirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

  • VEIKSMAS. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis yra geriausia išeitis. Gali pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape galime pastebėti atsisveikinimo gestus- skolų grąžinimą, ypatingas frazes. Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali vykti itin greitai. 

Savižudybės procesas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, kuris galvoja apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas, kuris ketina, bando nusižudyti ir ne kiekvienas, kuris bando žudytis, tikrai miršta. Galima sustabdyti savižudybę,- laiku ir teisingai įvertinus gresiančio pavojaus signalus.

Visuomenėje tvyro gana daug neteisingų įsitikinimų apie savižudybes, kurie kartais gali surukdyti tinkamai įvertinti gresiantį savižudybės pavojų. Štai kai kurie faktai ir prasimanymai apie savižudybes:

   Netiesa:

  • Kas apie savižudybę kalba, tas tikrai nenusižudys.

  • Nebūna jokių būsimos savižudybės signalų.

  • Kas žudosi, tas tikrai nori mirti.

  • Kas kartą bandė nusižudyti, tas vistiek vėl tai darys.

  • Nusižudo tik psichiškai nesveiki žmonės.

  • Paklausus, pakalbinus žmogų apie jo savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti.  

   Tiesa:

  • Iš dešimties nusižudžiusiųjų aštuoni yra aiškiai kalbėję apie savo ketinimus.

  • Dauguma linkusių į savižudybę nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus.

  • Dauguma savižudžių svyruoja tarp noro gyventi ir mirti, jie tarsi “žaidžia su mirtimi”, palikdami kitiems juos gelbėti.

  • Žmonės, pavargę nuo gyvenimo, tik tam tikru gyvenimo momentu nori nusižudyti.

  • Besižudantis žmogus yra maksimaliai nelaimingas, bet nebūtinai psichiškai nesveikas.

  • Priešingai. Paskatinę žmogų kalbėtis, galime sumažinti jo emocinę įtampą, ku   ri jau darosi nebepakeliama.

Savižudybė – tai ne išeitis. Iš tiesų, savižudybė- tai tragiškai beviltiškas bandymas spręsti savo sunkumus. Dažniausiai tai – pagalbos šauksmas. Tikrai galime sustabdyti savižudybių plitimą.Tai visų mūsų rūpestis.    

Apie gresiančią savižudybę galime spręsti iš įvairių ženklų:

      Jei žmogus

  • atrodo apimtas nevilties, bejėgiškumo, depresijos, pesimizmo,

  • pradeda gerti, vartoja narkotikus,

  • staiga pasikeičia – nebesirūpina anksčiau jį dominusiais dalykais, apsileidžia, atrodo viskam abejingas,

  • grąžina skolas, dovanas ir pan.,

  • kalba apie savižudybę tiesiogiai arba netiesiogiai,

  • mini net konkretų savižudybės laiką ir vietą.

Tada turime stengtis nepalikti jo vieno, skatinti jį kalbėti apie savo jausmus, rūpintis, kad jis gautų pagalbą ir iš kitų žmonių, iš specialistų.

Besižudantieji dažniausiai nenori numirti

Jaunuoliai, bandantys nusižudyti, visai nenori mirti. Jie tik nori pabėgti nuo savo kančių. Suaugusieji dažnai nuvertina paauglių “liūdėjimus”, žinodami, kad jų problemos laikinos, bet patys jaunuoliai neturi pakankamai gyvenimo patyrimo ir platesnio požiūrio į gyvenimą. Jiems atrodo, kad tokie nelaimingi kaip dabar jie, jausis visada ir nėra jokios išeities, tik arba būti tokiam nelaimingam arba nusižudyti.

Jaunuolių bandymą žudytis gali paskatinti ir aplinkoje vyraujanti “savižudiška atmosfera”. Jei dažnai kalbama apie savižudybę kaip apie visai priimtiną išeitį.

Mintys apie savižudybę greičiau gali kiti jaunuoliams, kurie:

  • jau yra bandę žudytis;

  • labai nepasitiki savimi;

  • išgyvena liūdesį, neviltį;

  • patiria smurtą;

  • yra vieniši, izoliuoti;

  • piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais;

  • yra perdėtai stropūs;

  • išgyvena sunkią psichinę traumą.      

Pavojaus signalai:

  • Apie 80 procentų ketinančių nusižudyti kalba apie savo ketinimus arba netiesiogiai tai parodo. Apie gresiantį savižudybės pavojų galima įtarti, jei:

  • kalba arba juokiasi apie savižudybę;

  • rodo atsisveikinimo ženklus;

  • pradeda daug gerti ar vartoti narkotikus;

  • staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis mokykloje;

  • nebegali susikaupti;

  • padidėja dirglumas ar agresyvumas;

  • ryškūs nuotaikos svyravimai;

  • netikėti emocijų protrūkiai;

  • perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis;

  • niekuo nesidomi.

Views All Time
Views All Time
5420
Views Today
Views Today
1
0 0