Pagyvenusių žmonių elgesio ir psichologinių sutrikimų gydymas bendrojoje praktikoje

Senėjant visuomenei bei ilgėjant gyvenimo trukmei vis dažniau susiduriame su vyresnio amžiaus žmonių ligomis, tarp jų – ir psichikos sutrikimais. Elgesio, nuotaikos, miego sutrikimai, nerimas, padidėjęs dirglumas, priešiškumas ir pan. dažnai labiau nei pažintinių funkcijų silpnėjimas apsunkina tiek pačių vyresnio amžiaus žmonių, tiek juos prižiūrinčių artimųjų gyvenimą bei didina riziką apsigyventi ligoninėse ar globos namuose. Neretai tokioje situacijoje kreipiamasi patarimo pas bendrosios praktikos gydytoją (BPG). Į klausimus apie tai, kaip padėti šių simptomų varginamiems vyresnio amžiaus žmonėms bei jų artimiesiems sutiko atsakyti KMU Šeimos klinikos gyd. Jūratė Pečeliūnienė.

Kaip dažnai BPG darbe pasitaiko vyresnio amžiaus pacientų, besiskundžiančių psichomotoriniu sujaudinimu, nerimu, priešiškumu, padidėjusiu dirglumu ar sutrikusiu miegu, pasireiškiančiais dėl su amžiumi susijusių pakitimų?

Vyresnio amžiaus pacientų ažitacija bei priešiškumas yra svarbi klinikinė problema, nesvarbu, ar ji pasireiškia slaugos namuose, ligoninėje, ar pacientų namuose, kai jie gyvena kartu su suaugusiais vaikais ar anūkais. Kadangi senstant daugėja įvairios kilmės demencijų, Lietuvoje kiekvienam BPG tektų nuo kelių iki keliolikos tokių pacientų. Be to, svarbu pažymėti, kad vyresnio amžiaus žmonėms minėti simptomai dažnai pasireiškia dar nesant pakankamai požymių nustatyti senatvinei silpnaprotystei, todėl besiskundžiančių jais iš tiesų yra nemažai, tačiau galbūt ir į tai kreipiamas per mažas dėmesys.

Kaip nustatomi dėl su amžiumi susijusių pakitimų pasireiškę elgesio ir psichikos sutrikimai?

Senyvo amžiaus pacientų elgesio sutrikimai pasireiškia šiais simptomais: fizine ir/ar žodine agresija, hiper ar hipoaktyvumu, triukšmingumu, sujaudinimu ir pan. Pagrindiniai psichologiniai simptomai yra nerimas, padidėjęs dirglumas, priešiškumas, depresija, haliucinacijos, miego sutrikimai, apatija ir pan. Elgesio sutrikimai dažniausiai gali būti identifikuojami stebint pacientą, psichologiniai simptomai diagnozuojami apklausiant pacientą, jo artimuosius bei slaugantį personalą.

Kaip šiems pacientams bei jų artimiesiems galėtų padėti BPG?

Gydant šiuos pacientus pradžioje reikėtų išnaudoti nemedikamentines priemones. Visų pirma pagal galimybes pasirūpinti jų fiziniu, socialiniu, psichologiniu komfortu, labai svarbus yra slaugančio personalo, artimųjų mokymas. Turėtų būti užtikrintas tinkamas gretutinių somatinių ligų gydymas, nes jų paūmėjimai gali sukelti psichinės būklės pablogėjimą. Kadangi vyresniems ligoniams, gydomiems nuo įvairių ligų, yra didesnė sąveikos galimybė: vaistas-vaistas, vaistas-liga ir vaistas-amžius, todėl labai svarbu vengti medikamentų pertekliaus, užtikrinant šių pacientų slaugą. Tačiau racionalaus medikamentinio, pvz., ažitacijos, gydymo negali pakeisti net ir labai rūpestinga priežiūra.

Kokios yra medikamentinės vyresnio amžiaus žmonių psichomotorinio sujaudinimo, priešiškumo, padidėjusio dirglumo, sutrikusio miego gydymo galimybės?

Jei nemedikamentinės priemonės yra nepakankamai veiksmingos, skiriama vaistų. Agresijai, sujaudinimui ir psichozės simptomams gydyti vartojami antipsichotikai; nepsichoziniam sujaudinimui – vaistai nuo epilepsijos; nuotaikos sutrikimams koreguoti – antidepresantai.

Klasikiniai antipsichotikai yra pakankamai veiksmingi slopinant psichomotorinį sujaudinimą bei psichozės simptomus, tačiau jų vartojimas susijęs su rimtais nepageidaujamais poveikiais, ypač – ekstrapiramidiniais simptomais (EPS) ir pažintinių funkcijų pablogėjimu, kas ypač svarbu gydant vyresnio amžiaus pacientus. Todėl parenkant antipsichotiką senyvo amžiaus pacientui pirmiausia reikėtų pagalvoti apie galimą vaisto toksinį poveikį.

Šiandien vyresnio amžiaus pacientų elgesio bei psichologiniams sutrikimams gydyti vis plačiau vartojami atipiniai antipsichotikai, kurie yra tokie pat veiksmingi kaip klasikiniai, tačiau yra daug saugesni bei geriau toleruojami. Amerikos psichiatrų asociacija kaip vieną svarbiausių antipsichotikų vartojimo taisyklių nurodo, kad turėtų būti parenkamas toks vaistas, kuris konkrečiam pacientui sukeltų mažiausiai nepageidaujamų poveikių. Šiuo atžvilgiu labai palankus Lietuvoje gerai žinomas mažos potencijos antipsichotikas tiapridas (Tiapridal). Tai benzamidų darinys, kurio veikimas pasireiškia dopamino receptorių blokada. Nustatyta, kad didžiausias vaisto afinitetas yra D2 bei D3 receptoriams, silpnai veikiami dopamininiai D1, D4 bei H1, H2, a2- adrenerginiai ir serotoninerginiai receptoriai. Manoma, kad tiaprido klinikinius poveikius daugiausia nulemia selektyvi smegenų limbinės srities D2 ir D3 receptorių blokada. Šią prielaidą patvirtina tai, kad vartojant tiaprido retai būna EPS ar pažintinės funkcijos blogėjimas (atvirkščiai – yra klinikinių tyrimų, rodančių, kad tiapridas (Tiapridal) gerina senyvo amžiaus ligonių pažintines funkcijas).

BPG nerimui ir miego sutrikimams gydyti dažniausiai skiria benzodiazepinų (BZD). Nors gydant šiuos sutrikimus BZD pasiekiama gana gerų rezultatų, tačiau taip pat kyla nemažai specifinių problemų (kvėpavimo centro slopinimas, anterogradinė amnezija, perdozavimo pavojus, galima priklausomybė bei nutraukimo sindromas, paradoksinės reakcijos (sujaudinimas), bendras silpnumas, pusiausvyros sutrikimai bei griuvimai ir pan.). Jei gydymas trunka ilgiau 4-6 sav., BZD efektyvumas paprastai mažėja, todėl patikimesnių rezultatų galima tikėtis skiriant kai kurių antipsichotikų, pvz., tiaprido (Tiapridal).

Be minėtų elgesio ir psichologinių sutrikimų neretai senyvo amžiaus pacientai skundžiasi įvairiais lėtiniais skausmais ar nemaloniais jutimais kūne, kurių nepavyksta išgydyti įprastais nuskausminančiais vaistais. Šiuo atveju taip pat vertėtų pagalvoti apie tiaprido, kartais vadinamo visceraliniu moduliatoriumi, skyrimą.

Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad tiapridas (Tiapridal), kurio paprastai skiriama po 100 mg 2-3 kartus per parą, yra veiksmingas, saugus ir gerai toleruojamas vaistas, todėl gali būti veiksmingas “ginklas” BPG rankose gydant vyresnio amžiaus žmonių psichikos ir elgesio sutrikimus.

Kalbėjosi gyd. Mindaugas Jasulaitis

“Gydymo menas” 2004 m. Nr. 10