Myliu tave, nors tu esi labai užsispyręs ir kartais išsižiojęs sėdi prie televizoriaus neištardamas nė žodžio, nors nesutampa mūsų kinematografinis skonis (dažniausiai nusileidžiu aš nei tu); nors kaskart, kai gaminu valgį, tu mane kritikuoji; nors kartais dėl mažiausio menkniekio įsižeidi ir kai tau nesiseka, būni nepakenčiamas; nors… Bet vis vien myliu tave… Gal todėl, kad galvoji apie mane; nes esi švelnus; nes man patinka su tavim plepėti; todėl, kad išklausai mane; nes leidi man vadovauti kelionėse; nes dažniau renkuosi aš, nes priverti mane šypsotis ir pakenti mano blogą nuotaiką, nes… Ką tik pasikalbėjusi su tavim telefonu ir padėjusi ragelį supratau, koks esi man svarbus. Kasdien laukiu to prakeikto mobiliojo skambučio, tikėdamasi, kad raudona elektroninio pašto vėliavėlė praneš, jog atėjo nauja žinutė, klausdama bendradarbių, ar kas nors man skambino, arba laukdama, kada kas nors iš mūsų bendrų draugų papasakos ką nors apie tave. Mes taip retai matomės, bijodami, kad kas nors neatskleistų mūsų paslapties, juolab taip pasiutusiai gyvendami, visados skubėdami, daug dirbdami, beveik neturėdami laisvalaikio; neįsivaizduoju, kaip mes dar sugebam išlaikyt savo meilės istoriją. Kaip mes dar sugebame atmint tas dienas, kai ištrūkę iš visų pančių ir likę vieni puolam viens kitam į glėbį ir be perstojo bučiuojamės, išsakome savo jausmus ir pagaliau visiškai atsipalaiduojame. Visa tai sušvelnina mano nerimą taip tavęs ilgintis.