Atsidarius kuprinei, iš jos išėjusi pagrindinio kupolo kamera stabilizuoja parašiutininką, pastatydama jį ore kojomis žemyn. Atkabinimo metu reikia išskėsti kojas ir kiek įmanoma lenkti jas už nugaros, per kelius sulenkiant iki 45 laipsnių kampu. Išlenkti nugarą, bet smakrą lenkti prie krūtinės, kad akimis galėtum matyti atkabinimo ir atsarginio skleidimo rankenas. Po atsikabinimo ore atsigulsi į stabilią poziciją veidu žemyn.
Kūno padėtis atkabinimo metu yra labai svarbi: jei krenti neteisingai po atkabinimo, yra galimybė įsipainioti į skleidžiamo atsarginio kupolo stropas. Net jeigu moki kristi teisingai – atsikabinimas iš greito suktuko gali švystelėti tave, besivartantį skersai dangaus. Aišku, kad greito stabilizavimosi pratimai laisvame kritime gali išvystyti tokioje situacijoje reikalingus įgūdžius.

Kas tą žiedą belaikytų – visiems atvejams galioja viena taisyklė. Jei pirmuoju bandymu skleisti parašiutą nepavyko surasti žiedo, jo ieškoti tegalima VIENĄ kartą. Dešine ranka siekiame pagal kojos diržą link vietos, kurioje turi būti žiedas. Jei žiedo neradai – iš karto skleidi atsarginį parašiutą. Labai tikėtina, kad žiedas išsprūdo iš savo vietos ir srautas jį tempia iš paskos. Prie žiedo pritvirtintas lankstus kaištis vis dar laiko parašiuto kuprinę tvirtai uždarytą, ir surasti besivelkantį žiedą nelengva. Žiedą surasti bandoma tik vieną kartą todėl, kad nepatyręs parašiutininkas, užsiėmęs žiedo paieškomis, gali prarasti aukščio kontrolę. Būtina ant žemės periodiškai treniruotis judesius skleidžiant parašiutą žiedu, ar medūza, ir judesius ieškant žiedo, jei pirmu bandymu nepavyko jo surasti vietoje.

Besiruošdamas išeiti iš lėktuvo kaip AFF grupės studentas, privalai įsitikinti, kad tavo instruktoriai taip pat jau pasirengę išėjimui. Tai atliekama pažvelgiant į kiekvieną instruktorių, esančius šonuose, šie turi linktelėti galva, jeigu pasirengę. Po to atliekamas skaičiavimas “viens-du-trys” . Stovint lėktuvo tarpduryje, švilpiant oro srautui ir variklio gausmui nustelbiant bet kokį kita garsą, gali pamiršti skaičiavimą balsu – niekas to negirdės. Skaičiavimas atliekamas judesiais. Iš pradžių linktelėk į lauką (“vienas”), po to vidun (“du”) ir tada atsispiri nuo lėktuvo (“trys”). Visa tai keletą kartų pakartosi su instruktoriais lėktuvui dar esant ant žemės. Tai labai svarbi instruktažo dalis.

Išėjimą priverstiniam skleidimui prižiūri instruktorius. Įsodindamas į lėktuvą, instruktorius privalo prisegti specialų diržą, jungiantį tavo parašiutą su lėktuvu (falas). Kiekvienam tavo veiksmui bus duodama atskira komanda. Viską daryk taip, kaip buvai mokintas instruktažo metu, atsistosi ir prie durų prieisi tik gavęs instruktoriaus signalą. Teisinga kūno poza tarpduryje, gerai žinai kuria koja ir kaip atsispirsi, iš karto po atsiskyrimo nuo lėktuvo kuo daugiau išsilenki (arka), rankos/kojos plačiai ir sulenktos, smakrą verti aukštyn, ir akimis dar spėsi pamatyti tolstantį lėktuvą. Prieš atsistodamas lėktuvo tarpduryje, privalai atkreipti dėmesį į falą – jis turi būti nesusipainiojęs, niekur nekliūvantis. Beje, tuo pasirūpins ir tavo instruktorius.

Priklausomai nuo situacijos ir aukščio, šuoliui vadovaujantis instruktorius nuspręs, kokią komandą jums duoti: “Avarinis nusileidimas”, arba ” Išeinam”. Skirtumas tarp šių dviejų komandų – aukštis. Jei esate pakilę daugiau, nei 300 m ir lėktuvas nesminga žemyn – parašiutininkai gali palikti lėktuvą. Static Line parengti parašiutininkai su apvaliais kupolais tikrai išsiskleis saugiai. Jei esate su sparno tipo kupolu, instruktorius gali liepti išėjimo metu iš karto skleisti atsarginį kupolą – jie išsiskleidžia greičiau. Jei instruktorius abejoja studento sugebėjimu iš karto skleisti atsarginį – jis tokį studentą gali išstumti iš lėktuvo, pats laikydamas jo atsarginio parašiuto žiedą. Tam jie ir yra instruktoriai, kad žinotų, kokių veiksmų imtis pavojaus akivaizdoje, priklausomai nuo situacijos ir aukščio.