Keturiolika metų ant kilimo – be pralaimėjimo

Pasaulio graikų ir romėnų imtynių čempionate Maskvoje šis vyras iš tolo krisdavo į akis – beveik dvimetrinis, galingo stoto, plačiapetis, tačiau be nereikalingo svorio – vien raumenys, gyslos ir kaulai, net po drabužiais jutai pulsuojant didžiulę jėgą. Triskart olimpinis čempionas Aleksandras Karelinas, prie CSKA komplekso išlipęs su palyda iš naujutėlio “SAAB 95” automobilio, sutiko duoti išskirtinį interviu “Respublikai”.

Aleksandras Karelinas (gimęs 1967 m. rugsėjo 19 d. Novosibirske). 1988, 1992, 1996 metų graikų ir romėnų imtynių olimpinis čempionas (2000 m. vicečempionas), 12 kartų Europos, 9 kartus pasaulio čempionas, 1989, 1990, 1992, 1994 metų planetos geriausias imtynininkas. Kartu su Pele, Muhamedu Ali ir kitais pateko į XX amžiaus pasaulio geriausiųjų sportininkų 25-uką. Rusijos didvyris. Nuo 1999 metų gruodžio – Rusijos Dūmos deputatas, Federalinio susirinkimo Žemųjų rūmų narys. Baigė Novosibirsko transporto technikumą, Omsko kūno kultūros institutą, Sankt Peterburgo kūno kultūros akademijoje apgynė pedagogikos mokslų daktaro disertaciją.

Gražias pabaigtuves sugadino amerikietis

– Kaip pasirinkote imtynes?

– Gimiau ir augau Sibiro didmiestyje Novosibirske, kur jėga ir pergalės prieš bendraamžius ar vyresnius buvo vertinamos nuo mažens. Be to, pavyzdžių netrūko – mūsų imtynininkai nuolat nugalėdavo olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose. Kai rimčiau pradėjau treniruotis pas trenerį Viktorą Kuznecovą, vienas iš akstinų buvo ne tik tapti stipriausiu pasaulyje, bet ir rezultatais prilygti Aleksandrui Medvedžiui. Neslėpsiu, norėjau jį pralenkti – Europos ir pasaulio čempionatuose tai pavyko, o ketvirtą olimpinį titulą Sidnėjuje atėmė amerikietis Rulonas Gardneris.

– Dėl šios dvikovos baigties yra įvairių nuomonių?

– Galbūt. Tačiau pats kaltas, kad nenugalėjau varžovo, neatlikau veiksmo, todėl teisėjai mus privertė susikabinti rankomis, atlikti vadinamą “kryžių” (šis veiksmas privalomas, kai imtis baigiasi lygiosiomis – imtynininkai susikabina rankomis vienas kitam už nugaros ir bando priversti varžovą atpalaiduoti gniaužtus, laimi tas, kas atsilaiko. Sidnėjuje amerikietis privertė rusą atleisti rankas – red. past.). Pralaimėjau ir nieko nekaltinu. Turėjau laimėti ryškia persvara.

– Gal neįvertinote amerikiečio?

– Galbūt, nes prieš olimpiadą vykusiame Ivano Podubno prizų turnyre jį lengvai nugalėjo mano treniruočių partneris Jurijus Patrikejevas (šiš metų Europos čempionas, pasaulio čempionate buvo trečias – red. past.). Užmiršau pirmo trenerio pamokymą, kad reikia vertinti visus varžovus, bet mane truputį erzino amerikiečio oficialus titulas – geriausias 2000 m. JAV atletas ir, žinoma, mintyse buvo mano draugo pergalė prieš jį. Kita vertus, nebuvau pakankamai susikaupęs olimpiniam turnyrui – daug laiko skyriau deputato pareigoms, priiminėjau žmones Maskvoje ir Novosibirske, kas savaitę važinėjau iš vieno miesto į kitą. Vienos priežasties nėra: atsiliepė ne tik tai, kad pernelyg aktyviai mečiausi į politiką, kur man, naujokui, viskas buvo labai įdomu, bet ir tai, kad atvykau kovoti, nepakankamai pasiruošęs. Pernelyg aktyvi gyvenimo pozicija atkeršijo, nes bandžiau su komjaunuolišku entuziazmu aprėpti neįmanoma ir tikėjausi su tuo entuziazmu prašokti, gražiai baigti 14 metų kelią be pralaimėjimų. Nepavyko! Apskritai trūko emocijų: nors sportinė forma buvo nebloga, visos imtys buvo be ugnelės, tarsi priverstinės.

Nuošaly – nuo sporto politikos

– Esate žinomas žmogus Rusijoje – imtynininkas ir politikas. Ar neskaudu, kad nepatekote į FILA biurą?

– Ten išrinkti reikalingi žmonės – tarp jų garsūs imtynininkai Michailas Mamiašvilis (Rusijos imtynių federacijos prezidentas – red. past.) ir olimpinis čempionas vengras Aaba Hegediušas. Moterų skyriui vadovaus dukart olimpinio čempiono Ivano Jarygino (žuvo 1998 m.) našlė Natalija Jarygina, kuri yra ir I.Jarygino labdaros fondo sportui plėtoti prezidentė. O aš kol kas neturiu ką ten pasakyti. Vien todėl nekėliau savo kandidatūros ir Č Rusijos olimpinio komiteto prezidentus – kol kas anksti, reikia sukaupti patirties. Kita vertus, norisi pabūti sporto politikos nuošaly.

– Kaip vertinate naujus FILA vadovus?

– Milanas Erceganas daug nusipelnė imtynėms, bet jam reikėjo pasitraukti jau anksčiau, kai dar pats galėdavo užlipti į pakylą. Nepatiko ir jo baigiamasis žodis: “Prieš 30 metų, pradėjęs vadovauti federacijai, turėjau butą ir mašiną, dabar turiu tik butą (Paryžiuje – red. past.)”. Nereikia vaizduoti vargšo, toks jis nėra. Naujasis prezidentas Rafaelis Martinetis, kuriam lapkričio 3 d. sueis 60 metų, pats buvęs imtynininkas, 20 metų FILA biuro narys, buvo įvairių komisijų pirmininkas, vėliau viceprezidentas, tad jam nereikės laiko susipažinti su ūkiu. Jo gimtoji kalba – prancūzų, dar moka anglų, vokiečių, italų, ispanų kalbas, kalba rusiškai, tad bendrauti galės su kiekvienu, o tai irgi svarbu. Viceprezidentai Matejas Pelikonė (Italija), Marijas Saletnikas (Kanada), Teodorosas Anakosas (Graikija), generalinis sekretorius Mišelis Diusonas (Prancūzija), FILA Europos biuro prezidentas bulgaras Cenas Cenevas (vasarą lankėsi Lietuvoje – red. past.) – irgi autoritetingi žmonės.

– Ar neerzina jūsų tai, kad, pripažinus moterų imtynes, jos iš vyrų atėmė 4 medalių komplektus (tiek svorio kategorijų moterų laisvosiose imtynėse)?

– Iš pradžių erzino, maniau, kad tai – ne bobų užsiėmimas. Bet dabar apsiraminau ir net susidomėjau: moterys kovoja be jokių išskaičiavimų, emocingai, todėl jų imtis malonu stebėti. Jos – tvarkingesnės, labiau vertina grožį, todėl net po imties susitvarko plaukus, aprangą. Pasitempė ir vyrai: gražesni ir spalvingesni tapo triko, negirdėti keiksmų – abipusė nauda.

Kas trukdo blogam šokėjui?

– Ar neatrodo, kad šiame čempionate atletai retai ryžtasi aktyviems veiksmams, daugumą balų uždirba, kai teisėjas varžovą pasodina į parterį ar po minėto “kryžiaus”?

– Tai priklauso nuo paties imtynininko, jo galimybių. Tikri meistrai sugeba atlikti ir sportiškai, ir estetikai patrauklius veiksmus. Žinoma, nepastovi vertinimo sistema, besikeičiančios taisyklės, svorio kategorijų mažinimas turi įtakos, bet geriems atletams tai netrukdo. Ar neįdomios buvo Armeno Nazariano, Vartereso SamurgaŽevo, Hasano Rangrazo, Aros Abrahamiano, sunkiasvorio Dremielo Bajerso imtys. Na, o tiems, kurie skundžiasi, kaip ir blogiems šokėjams, negaliu patarti.

– Kaip patiko čempionato organizacija?

– Iš esmės neturiu didesnių priekaištų. Viskas vyko tvarkingai, be skandalų, išskyrus vieną atvejį, kai armėnų imtynininko Vaginamo Galustiano gerbėjai, nepatenkinti teisėjavimu, pradėjo mėtyti ant kilimo butelius, kitus daiktus, bet daugiau to nepasitaikė: teisėjauta kvalifikuotai. Manau, kad čempionatas buvo vertas didesnės salės, nes į ją nepateko ne tik eiliniai žiūrovai, bet ir iš kitų miestų, šalių atvykę specialistai: tiesiog nebuvo vietų. Per mažai ir suvenyrų – pardavinėjo tik kepuraites, marškinėlius su čempionato emblema (jokių suvenyrų, net ženkliukų negavo ir žurnalistai, užtat spaudos centre labai greitai buvo pateikiama informacija, geranoriškai siūloma pagalba užsieniečiams, vaišinama kava, nedraudžiama gerti alų – red. past.). Organizatoriai ateityje į tai turėtų atsižvelgti – kiekvienas pabuvęs tokiose varžybose nori įsigyti ką nors atminimui.

Gimtasis miestas tebetraukia

– Jūsų gimtajame mieste Novosibirske pastatytas A.Karelino biustas. Šia Jus išrinko Dūmos deputatu. Ar nešokiruoja gyvo paminklo kūrimas?

– Ką aš galiu padaryti. Man praneša tik rezultatus – kviečia į biusto atidarymą. Į politiką irgi buvau įtrauktas kaip garsus žmogus, todėl buvau išrinktas be kliūčių vienmandatėje apygardoje. Tačiau aš netapau maskviečiu, nors tenka daugiau laiko praleisti sostinėje negu gimtajame mieste – stengiuosi kiekvieną savaitę grįžti, čia yra mano, Dūmos deputato, priimamasis.

– Ar ne populiarumui didinti surengėte Novosibirsko 137-ojoje mokykloje parodomąją pamoką?

– Man populiarumo pakanka, dariau tai dėl sporto, dėl vaikų, kad jie pamėgtų kūno kultūrą, galvotų apie sveikatą. Mano treneris Viktoras Kuznecovas surengė imtynių varžybas, aiškino veiksmus, kovos būdus. “Dinamo” krepšininkės (ši komanda yra buvusi SSRS čempionatų prizininkė) kartu su moksleiviais bėgiojo estafetes, žaidė krepšinį. Matyt, atgarsis buvo, jei net jus pasiekė.

2002.10.3
Vytautas SAULIS