Fechtavimas. Istorija
Šaltojo ginklo valdymo menas siekia gilią senovę. Žmogus privalėjo gerai valdyti ginklą , jį tobulinti tam, kad susirastų maisto, apgintų būstą, žemę kurioje gyveno, galiausiai užgrobtų naujas teritorijas ir įsigytų didesnę valdžią. Taikiu metu kariai taip pat norėdavo išbandyti savo jėgas. Tuo tikslu buvo vykdomos varžybos. Seniausias šaltinis, bylojantis apie vykusias fechtavimo varžybas yra bareljefas, rastas 1190 m. pr. Kr. Ramzio III statytoje šventykloje (aukštutiniame Egipte). Ištyrus jį paaiškėjo, kad fechtavimosi varžybos buvo vedamos 400m. anksčiau nei pirmosios Olimpinės žaidynės senovės Graikijoje. Viduramžiais vykdomi riterių turnyrai, dvikovos. XVIa. išradus paraką fechtavime įvyko didelis lūžis. Žmogui vis labiau pradėjo tarnauti šaunamasis ginklas. Kalaviją pakeitė lengvesnė špaga. Ją naudojant veiksmai tapo greitesni ir įvairesni. Šaltasis ginklas dažniausiai buvo naudojamas dvikovose. XVIIa. viduryje Europoje fechtavimas špaga vis tobulėjo. Ypač vertinami buvo italų ir prancūzų fechtavimo mokytojai. Italų fechtuotojai daugiau dėmesio skyrė pačiai dvikovai, prancūzų mokyklose vyravo išorinė kovos forma, kuri dažnai virsdavo manieringumu. XVIIa. viduryje fechtavimo mokymui pradėta naudoti sutrumpinta špagą (floretę), kuri buvo šiuolaikinės rapyros prototipas.