Jau ketvirtas mėnuo Lietuvą vargina prezidentūros skandalas. Seimas pradėjo Prezidento apkaltą, Apkaltos komisija randa kaskart vis daugiau skandalingos, Prezidentui nepalankios informacijos – Konstitucinis teismas nusprendė, kad Prezidentas savanaudiškais sumetimais suteikė Lietuvos pilietybę stambiausiam savo rinkiminės kampanijos finansuotojui. Atrodo, pasitvirtins ir kiti kaltinimai: dėl neteisėto prezidentūros kišimosi į privatizavimo procesą, dėl Prezidento patarėjų savivalės, dėl slaptos informacijos nutekėjimo ir ryšių su nusikalstamuoju pasauliu. Pavojaus varpai, atrodo, skamba Prezidentui ir jeigu apkaltos procesas pavyks (t.y., jei pavyks Prezidentą atstatydinti), visos Lietuvos politinės bėdos išsispręs. Apkalta, lyg kokia magiška burtininko lazdelė, viską vėl gražiai sustatys į savo vietas ir galėsime vėl ramiai džiaugtis nepriklausomybe. Tuo labiau, kad džiaugsimės sėdėdami minkštuose ir saugiuose Europos Sąjungos ir NATO foteliuose.

Graži ir maloni iliuzija.

O gyvenimas gali ir vėl iškrėsti nemalonių pokštų. Ir ne todėl, kad nepavyks atstatydinti susikompromitavusio Prezidento (nors kas gali garantuoti, kad apkaltos procesas nepasibaigs nesėkmingai, už atstatydinimą pasisakius, tarkim, 83 seimūnams iš reikiamų 85-kių). Tačiau esu optimistas ir tikiuosi, kad apkaltos procesas pasibaigs sėkmingai ir kad dar šį pavasarį rinksime naują prezidentą. Tačiau netikiu, kad rinkimai patys savaime išspręstų per keletą metų susikaupusias Lietuvos politines problemas. Geriausiu atveju naujo prezidento rinkimai gali sudaryti būtinas sąlygas šių problemų sprendimui, o kad jas spręsti būtina, rodo praeitų prezidento rinkimų rezultatai.

Nauji prezidento rinkimai gali pasibaigti ir ne taip gerai. Tarkim, vėl kandidatuoja R. Paksas ir antrą kartą žaidžiamos politinės rungtynės pasibaigia tokiu pat rezultatu – R. Paksas perrenkamas prezidentu. Kad skamba ir gana garsiai skamba pavojaus varpai, girdime visi. Bet kam jie skamba – Prezidentui ar Lietuvos demokratijai – dar ne visai aišku.

Norint, kad nauji rinkimai sudarytų reikiamas sąlygas išbristi iš dabartinės krizės ir sėkmingai spręsti visuomenėje susikaupusias problemas, reikia jau dabar išsiaiškinti priežastis, atvedusias į dabartinę politinę aklavietę ir galimus jų sprendimo būdus, kad vėl nepakartotume praeities klaidų ir negrįžtume į tą patį išeities tašką.

Kalbant konkrečiau, visų pirma, reikia išsiaiškinti, kodėl rinkimus pralaimėjo labai populiarus prezidentas V. Adamkus. Ir dar sunkesnis, bet ne mažiau svarbus klausimas – kodėl ir po pralaimėtų rinkimų jis liko populiariausiu Lietuvos politiku, populiarumu lenkiančiu laimėtoją R. Paksą? Kas paskatino truputį didesnę pusę rinkėjų balsuoti už mažiau populiarų kandidatą? Kokia buvo pralaimėjusios pusės šalininkų reakcija? Ar ji davė daugiau naudos ar žalos? Ir pagaliau dar vienas svarbus išsiaiškinti klausimas – kodėl tuoj po rinkimų pradėjęs kristi prezidento R. Pakso populiarumas pradeda vėl po truputį kilti aukštyn?

AR BŪTINAI REIKĖJO APKALTOS?

Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, mano nuomone, reikia, visų pirma, išsiaiškinti, ar būtinai reikėjo skelbti apkaltą Prezidentui. Mano atsakymas būtų – taip. Apkalta tapo neišvengiama, po rinkimų paaiškėjus, kad Prezidento laikysena tapo neprognozuojama. Išaiškėjus ryšiams su gruzine burtininke, daugiau negu keistam patarėjų pasirinkimui, Borisovo aferai ir kitiems nesuprantamiems, nelogiškiems, o gal ir nesąžiningiems Prezidento poelgiams, iškilo klausimas, ar Prezidentas dar turi tautos pasitikėjimą, ar jis gali toliau vadovauti valstybei ir ją reprezentuoti. Čia reikėtų pabrėžti, kad šie klausimai yra iš esmės politiniai ir todėl apkaltos procesas, kaip viena iš priemonių ieškant į juos atsakymo, yra ne teisinis, o politinis procesas. Tačiau jame yra daug teisinių saugiklių, kurie procesą sulėtina, apsunkina, pareikalauja nemažai ir teisinės, ir politinės energijos. Ir gerai, kad taip yra, nes teisiniai reikalavimai apsaugo politikus nuo pagundų lengvabūdiškai naudotis apkaltos procesu kaip dar viena politinės kovos priemone.

Faktas, kad apkalta yra ne teisinis, bet politinis procesas, siūlo dar vieną svarbią išvadą: vienokia ar kitokia apkaltos baigtis nėra prezidento bausmė už nusikaltimus ar jo išteisinimas. Todėl net turėdamas pakankamai priežasčių, seimas gali nuspręsti prezidento neatstatydinti, jei trijų penktadalių dauguma nemato grėsmės valstybei. Kita vertus, prezidento atstatydinimas apkaltos keliu neturi teisinių pasekmių jo asmeniui. Tai reiškia, kad ką tik iš pareigų atstatydintas prezidentas vėl gali tuoj pat kandidatuoti į tas pačias pareigas.

Yra, tiesa, užuominų, kad reikėtų keisti įstatymus ir neleisti apkaltos keliu atstatydintam prezidentui tuoj pat vėl kandidatuoti į tas pačias pareigas, bet tam reiktų kai kurių konstitucinių pataisų, ko iki sekančių rinkimų neįmanoma suspėti padaryti. Tačiau aš abejoju, ar verta atstatydinimą apkaltos keliu paversti bausme. Tuo labiau, kad galimybė atstatydintam prezidentui vėl kandidatuoti ir galbūt net laimėti naujus rinkimus yra, mano nuomone, svarbi ir atlieka naudingą funkciją. Ne, ne todėl, kad norėčiau galutinio R. Pakso įsitvirtinimo Lietuvos prezidentūroje. Priešingai. Tačiau grėsmė, kad apkalta gali mus ir vėl grąžinti į tą patį išeities tašką, verčia nesustoti ties apkaltos pabaiga, bet paieškoti krizės priežasčių ir jas pašalinti.

Spėju, kad sužinojęs praėjusių rinkimų rezultatus, Tomas Venclova reagavo šekspyriškai: kažkas ne taip Danijos karalystėje. Tačiau imperija jau subyrėjo, galime kalbėti atvirai: kažkas ne taip Lietuvos karalystėje…

JEI PRALAIMI POPULIARIAUSIEJI

…ir pralaimėję toliau lieka populiarumo lentelės viršūnėje. Buvau vienas tų, kurie prezidentui Adamkui pranašavo lengvą pergalę pakeliui į antrą kadenciją, todėl po rinkimų jaučiausi, lyg Lietuvos politinėje terpėje nebesuprasčiau kažko esminio. Padėtį dar labiau drumstė faktas, kad ir po pralaimėjimo jo populiarumas nerodė tendencijos mažėti. Ir tik prasidėjus prezidentūros krizei ir paaiškėjus kai kuriems iki tol nežinomiems faktams, kai kas pasidarė suprantamiau. Atsirado drąsos šiokiam tokiam analizės bandymui.

Kodėl, kuo remdamiesi dauguma Lietuvos gyventojų (bent taip rodo apklausos) buvusį prezidentą V. Adamkų kaip politiką vertina labai teigiamai? Pagrindinė jo, kaip politiko, atsakomybės sritis buvo užsienio politika ir ten Lietuvai jo prezidentavimo metu iš tikrųjų sekėsi gerai. Bet dauguma rinkėjų balsavo už jo varžovą. Tai reiškia, kad jų apsisprendimą lėmė ne užsienio politikos sėkmė, o vidaus politika, daugiausia turbūt „darbo ir duonos” klausimai. Ir kad tai buvo protesto balsas. Tačiau dauguma jų, net balsavusių už R. Paksą, atsispyrė pagundai tulžį išlieti ant V. Adamkaus. Tai reiškia, kad dauguma piliečių, nesvarbu už kurį kandidatą jie balsavo, yra dori, garbingi ir sąžiningi. Todėl svarbiausias politikų uždavinys, norint sėkmingai likviduoti įsiplieskusį skandalą, yra rasti bendrą kalbą su kuo platesniu gyventojų sluoksniu. Ne vienybę, o tik bendrą kalbą. Kad į politinį dialogą galėtų įsijungti ir tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasijuto besą „už borto”. Ir dar viena, mane labai optimistiškai nuteikianti, išvada – R. Pakso rinkimų laimėjimas nebuvo kažkokios „antros Lietuvos” atsiradimas, o greičiau desperatiškos pastangos grįžti į tą „pirmąją Lietuvą”. Todėl laikas būtų politikams nustoti kalbėjus apie kažkokias dvi Lietuvas ir daryti viską, kad tokių dviejų Lietuvų neatsirastų, nes politinė dviejų Lietuvų aritmetika labai paprasta: kai bus dvi Lietuvos, nebebus Lietuvos.

NAUJI RINKIMAI – SENI KANDIDATAI?

Manau, kad apkaltos procesas baigsis sėkmingai: komisija ras pakankamai priežasčių siūlyti Prezidentą atstatydinti, Konstitucinis teismas nuspręs, kad bent dalis šių pasiūlymų yra teisiškai pagrįsti ir Seime užteks balsų siūlymui pritarti. Priešingu atveju, yra rimtas pavojus, kad populistas Prezidentas rudenį susilauks sąjungininko – populistinių libdemų ir Uspaskicho Darbo partijos dominuojamo Seimo – padėties, kai pats valstybės funkcionavimas taptų sunkiai prognozuojamas. Manau, kad Seimo dauguma nesiryš tokiai avantiūrai, nes tokiu atveju būtų buvę geriau apkaltos visai nepradėti ir tuos ketverius metus bandyti kaip nors iškentėti su dabartiniu Prezidentu.

Tačiau man nekyla abejonės, kad paskelbus naujus rinkimus, ką tik atstatydintas Prezidentas vėl bandys kandidatuoti į tas pačias pareigas (nebent Seimas ar Konstitucinis teismas sugebėtų kaip nors tokiam bandymui užkirsti kelią). Ir kandidatuos dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar kategoriškai atsisako atsistatydinti: R. Paksas nuoširdžiai tiki, kad jis Lietuvai nėra padaręs nieko blogo, kad nėra sulaužęs Konstitucijos ar įstatymų, nori sąžiningai vykdyti prezidento pareigas, o tie, kurie jam trukdo tai daryti keldami apkaltą, iš tikrųjų yra sąmokslininkai. Jo elgesys ir laikysena prezidentūros skandalui prasidėjus rodo, kad jis nėra koks nors piktavalis, kam nors tarnaujantis ar nedorų tikslų turintis politikas. Tačiau kaip politikas jis yra neįtikėtinai naivus. O jei prie to pridėsime dar kai kurias būdo savybes, tokias kaip didelis užsispyrimas ir noras būti prezidentu, tai ir gausime dabartinio Daukanto aikštės rūmų šeimininko politinį portretą. Kaip kitaip, jei ne sunkiai įsivaizduojamu naivumu pavadinti inauguracijos iškilmėse parodytą išskirtinį dėmesį kažkokiai gruzinei kirpėjai, retkarčiais pasikalbančiai net su pačiu Dievu ir užsiimančiai pranašystėmis bei stebuklingu „gydymu”. Dar didesnį politinį naivumą rodo svarbiausių prezidentūros patarėjų pasirinkimas. Atrodo, savaime aišku, kad net ir genialiausias prezidentas negali pats vienas aprėpti visų klausimų, su kuriais susiduria valstybės vadovas. Todėl tiek valstybei, tiek paties prezidento geram vardui svarbu, kad jo patarėjai būtų kiek galima kompetentingesni. Tuo tarpu R. Paksas žurnalistams aiškino, kad vieną svarbiausių – nacionalinės gynybos ir saugumo patarėją pasirinko todėl, kad susidarė apie jį teigiamą nuomonę rinkiminės kampanijos metu. Kai rinkimų nuopelnai pasidaro svarbesni negu kompetencija, tai tik labai naivus politikas nesupranta, kad tokiu būdu jis, visų pirma, kenkia pats sau. Manau, kad jei R. Paksas vėl kandidatuotų į tas pačias pareigas po atstatydinimo, reikėtų rinkiminėje kampanijoje jo nedemonizuoti, o tik pabrėžti jo naivumą ir nesugebėjimą spręsti valstybės reikalų.

„ELITAS” IR PAGARBA „RUNKELIAMS”

Tiek praėjusių prezidento rinkimų rezultatai, tiek apklausų apie rudenį įvyksiančius seimo rinkimus duomenys rodo, kad didelė dalis rinkėjų yra nepatenkinti esama padėtimi ir išeities yra linkę ieškoti naujose, ką tik susikūrusiose ir dar niekada valdžioje nebuvusiose partijose ir neatsakingai neįvykdomus pažadus dalinančiuose populistuose politikuose. O tai reiškia, kad politinė padėtis krašte gali pasidaryti nestabili su visais iš to išplaukiančiais pavojais. Kad taip neatsitiktų, reikia pradėti analizuoti didelės rinkėjų dalies nusivylimo esama padėtimi, susvetimėjimo ar protesto balsavimo priežastis. Be to, tiek politinės partijos, tiek atskiri politikai turėtų skirti daug daugiau dėmesio kaimo gyventojams, nes kaip tik ten yra didžiausias nusivylimas tradicinėmis partijomis ir valdžioje jau buvusiais politikais.

Po praeitų prezidento rinkimų tie, kurie buvo nepatenkinti rinkimų baigtimi, dėl to ėmė kaltinti kaimo gyventojus, vadinti juos tamsiais, naiviais, lengvai patikėjusiais populistiniais pažadais. Kažkas juos paniekinančiai pavadino runkeliais. Na, o tiems, kurie balsavo „teisingai”, prigijo elito terminas.

Populistams, radikalams, avantiūristams ir naujoms neaiškioms partijoms toks visuomenės skirstymas į pagarbos vertą „elitą” ir paniekai pasmerktus „runkelius” buvo tarsi mana iš dangaus. Nejaugi tie, kurie šitaip kalba ir rašo apie dvi Lietuvas (elito ir runkelių), pamiršo, kiek politinio kapitalo V.Landsbergiui kainavo neatsargiai į apyvartą priešininkų adresu paleistas žodis „šunauja”.

Ten, kur vienoje barikadų pusėje stovi „elitas”, kitoje „runkeliai”, varpai skelbia pavojų demokratijai.

Zenonas V. Rekašius

Views All Time
Views All Time
1709
Views Today
Views Today
1
0 0