Šventosios Dvasios dovanos

Įvairiais laikais, spręsdamas klausimus, susijusius su žmonėmis, Dievas siųsdavo savo jėgą (“Šventąją Dvasią”) žmonėms. Tačiau tai nebuvo tik “banko čekis”, leidžiantis žmonėms elgtis su juo taip, kaip jie nori; ši Šventoji Dvasia buvo reikalinga tam tikram tikslui pasiekti. Šią misiją įvykdžius, Šventosios Dvasios dovana būdavo atimama. Privalome prisiminti, kad Dievo dvasia padeda pasiekti tą tikslą, kuris yra Jo galvoje. Retsykiais Jo tikslas suteikia trumpalaikių kančių žmogui, tam kad būtų įgyvendintas Jo ilgalaikis tikslas (žr. 6.1 poskyrį). Tad reikia manyti, kad Šventoji Dvasia nebūtinai bus naudojama žmonių kančioms palengvinti. Bet koks palengvinimas bus nukreiptas aukštesniam Dievo tikslui pasiekti.

Šiandien toks įsitikinimas prieštarauja populiariam krikščionių požiūriui į Šventąją Dvasią. Kyla mintis, kad tikėjimas Kristumi vertingas dėl fizinės naudos, pvz.: pasveikimas nuo ligos, kuris įmanomas, kaip galvojama, per Šventąją Dvasią. Tuo būtų galima paaiškinti, kodėl tokiose karo nuniokotose šalyse kaip Uganda pastebimas didėjantis žmonių, kurie skelbia turį Šventosios Dvasios dovanas, skaičius. Ir, kaip rodo istoriniai faktai, jų atsiranda vis daugiau, kai žmonėms reikalinga pagalba. Būtent tai ir verčia abejoti dvasios turėjimu šiomis dienomis. Jeigu norima surasti būdą, kaip išspręsti žmonijos problemas, tai gan lengva sugalvoti kokią nors sensacingą žinią.

Dauguma “krikščionių” skelbiasi turį stebuklingas dvasios dovanas, bet kai paklausiama, kokio tikslo jie siekia, pastebimas jų sumišimas. Dievas visada suteikdavo savo dvasią, kad pasiektų tam tikrus, svarbius tikslus. To pasekoje, žmonės, turėjusieji tas dvasines dovanas, tiksliai žinojo, kam jas panaudoti. Ir todėl jie niekad nepatirdavo nesėkmių. Skirtingai nuo jų, dabartiniai žmonės, tvirtinantys turį dvasios dovanas, patiria daug nesėkmių, pralaimėjimų, ir tik retkarčiais jiems pasiseka išgydyti ligonius.

Žemiau pateikti pavyzdžiai atskleidžia tam tikras priežastis ir tikslus, dėl kurių buvo suteiktos dvasios dovanos. Nė viename iš šių atvejų nerasite subjektyvaus elemento, susijusio su dovanų turėjimu. Gavusieji šias dovanas negalėjo panaudoti jų savo nuožiūra. Kadangi mes kalbame apie Dievo dvasią, neįmanoma įsivaizduoti, kad žmonės galėjo panaudoti šias dovanas savo interesams, nes jos būdavo duodamos tam tikriems Dievo, o ne laikinų savininkų norams įgyvendinti (žr. Iz 40:13).

– Anksčiau (Izraelio istorijoje) tautai buvo paliepta pastatyti sudedamą palapinę (“tabernakulį”,arba “padangtę”), kur būtų laikomas altorius ir kitos sakramentalijos. Detaliai aprašomi daiktai, reikalingi patarnaujant Dievui. To įvykdymui Dievas atsiuntė savo dvasią reikalingiems žmonėms. Jie buvo pripildyti išminties dvasia, kad “galėtų padaryti Aarono rūbus…” ir t.t. (Iš 28:3).

– Vienas šių žmonių buvo Bezeleilis, “pripildytas Dievo dvasios, išminties, proto, ir kiekvieno amato mokslo, kad… dirbtų iš aukso, sidabro, brangių akmenų (Iš 31: 3-5).

– Sk 11:14-17 kalbama, kaip dvasia/jėga, duota Mozei, buvo atimta ir perduota Izraelio vyresniesiems, kad jie galėtų teisingai spręsti žmonių problemas ir tuo pačiu palengvintų Mozės darbą. Prieš pat Mozės mirtį, dvasios dovana buvo atimta ir perduota Jošijui, kad jis galėtų paskui save vesti Dievo žmones teisingu keliu (Įst 34:9).

– Nuo tada, kai Izraelio žmonės įėjo į savo žemę iki tol, kai pirmasis karalius (Saulius) ėmė valdyti, jie buvo valdomi žmonių, vadinamų Teisėjais. Per šį laikotarpį juos dažnai engė priešai. Teisėjų knygoje užsimenama, kad Dievo dvasia valdydavo kai kuriuos Teisėjus tam, kad stebuklingų dvasios dovanų dėka apsaugotų Izraelį nuo jo užgrobėjų. Tai patvirtinta Otoniėlis (Ts 3:10), Gedeonas (Ts 6:34) ir Jeftas (Ts 11:20)

– Kitas teisėjas, Samsonas, gavo dvasią tam, kad užmuštų liūtą (Ts 14:5,6), nugalėtų 30 vyrų (Ts 14:19) ir sutraukytų virves, kuriomis buvo surištas (Ts 15:14). Šios “Šventosios Dvasios” Samsonas neturėjo pastoviai – ji aplankydavo jį, kai reikėdavo pasiekti specialų tikslą, o po to ji būdavo atimama.

– Jei Dievas norėdavo perduoti ypatingą žinią savo žmonėms, dvasia įkvėpdavo kurį nors žmogų pranešti Dievo žodį. Perdavus šią žinią, dvasios dovana palikdavo tą žmogų, ir pastarasis vėl tardavo savo paties, bet ne Dievo žodžius. Vienas iš daugelio pavyzdžių yra 2 Krn 24:20: “Taigi Dievo Dvasia atėjo ant Zakharijo… ir jiems (žmonėms) tarė: Štai ką Viešpats Dievas sako: Kodėl jūs peržengiate Viešpaties įsakymą?”.

Perskaitykite 2 Krn 15:1,2 ir Lk 4:18,19.

Akivaizdu, kad Šventosios Dvasios turėjimas specialiam tikslui pasiekti nebuvo:

– Išsigelbėjimo garantija
– Kažkas tokio, kas tęsiasi visą žmogaus gyvenimą
– Mistinė galia mumyse
– Kažkuo pasiekiamu ekstazės metu.

Reikia pripažinti, kad iškyla daug abejonių, susijusių su Šventosios Dvasios dovanomis. Kai kurie žmonės teigia, turį Šventąją Dvasią. Daugelyje salių evangelikai-pamokslautojai demonstruoja kaip morką, galimybę gauti Šventąją Dvasią, tiems žmonėms, kurie tvirtina įtikį Kristumi. Bet reikėtų paklausti: “Kokios gi tai dovanos?”. Sunku patikėti, kad žmonės nežino tiksliai, kokią dovaną jie turi. Samsonui buvo suteikta dvasios dovana, kad nugalėtų liūtą (Ts 14:5,6), tuo metu, kai stovėjo priešais riaumojantį žvėrį. Jis tikrai žinojo, kodėl ši dovana jam buvo suteikta. Jis nė kiek neabejojo. Tai ryškus kontrastas, lyginant su tais, kurie tvirtina, gavę Šventąją Dvasią, bet negalį parodyti kažkokio ypatingo veiksmo; be to jie net nežino, kokias dovanas jie turi.

Taigi, nėra jokios kitos alternatyvos, ir galima drąsiai teigti – tie žmonės buvo patyrę kažkokį dramatišką emocinį sukrėtimą savo gyvenime, susijusį su krikščionybe. Pastarasis pakeitė jų požiūrį į gyvenimą, klaidingai privertė suprasti naują jausmą viduje. Įsitikinę tuo, jie griebiasi Biblijos citatų, kuriose kalbama apie Šventosios Dvasios dovanas, ir prieina išvados: “Tai yra būtent tai, ką aš pergyvenu!”. O džiūgaujantis pastorius, tapšnodamas jiems per petį, sako: “Tai tiesa. Šlovė Dievui!”. Po to demonstruoja tokius įvykius kaip įrodymą, stengdamasis įtikinti kitus, kad jie turi Šventąją Dvasią. Pagrindinė šių iškraipymų priežastis yra ta, kad žmogus prieš taip vadinamą “perėjimą į tikėjimą” silpnai suvokia Biblijos tiesas.

Tuo pačiu metu, kai kovojame prieš mūsų jausmų klaidinimą (Jer 17:9), turime laikytis tvirto Biblijos principų pagrindo. Nereikia didelių pastangų suvokti, kaip veikia Šventoji Dvasia. Mes visi galvojame, kad Dievo jėga dalyvauja mūsų gyvenime. Bet kaip ir kodėl Jis tai daro? Ar tikrai mes turime dvasios dovanas, kaip kad buvo su žmonėmis, aprašomais Biblijoje? Jei iš tikro norime pažinti Dievą ir turėti gyvą ryšį su Juo, mes privalome suvokti šių dalykų reikšmingumą.

Priežastys, dėl kurių egzistavo dovanos pirmame amžiuje
Prisiminę esminius principus, kuriuos sužinojome apie Šventosios Dvasios dovanas, pereisime prie dvasios dovanų, aprašytų Naujajame Testamente. Šios dovanos egzistavo ankstyvose bažnyčiose (t.y. tikinčių grupėse, priklausančiose pirmai kartai po Kristaus mirties).

Paskutinis Kristaus įsakymas apaštalams buvo eiti ir skelbti Evangeliją visam pasauliui (Mk 6:15,16). Jie taip ir pasielgė, skelbdami savo klausytojams pirmiausia apie Kristaus mirtį ir jo prisikėlimą. Bet reikėtų prisiminti, kad tuo laikotarpiu nebuvo Naujojo Testamento, kurį mes dabar žinome. Tais laikais, kai jie stovėjo turgaus aikštėse ir sinagogose, skelbdami žinią apie Jėzų, žmogų iš Nazareto, jų pasakojimas galėjo skambėti keistai – dailidė iš Izraelio, kuris buvo tobulas, numirė, o po to prisikėlė (kaip pranašauta Senajame Testamente), ir kuris dabar prašo jų krikštytis ir sekti Jo pavyzdžiu.

Tomis dienomis kiti žmonės taip pat stengėsi formuoti pasekėjų kultą. Todėl reikėjo būdo parodyti pasauliui, kad krikščionių skelbiama žinia buvo iš Dievo, o ne Šiaurės Izraelio žvejų filosofiniai pamąstymai.

Šiais laikais kreipiamės į Naujojo Testamento raštus, kalbančius apie Jėzaus Kristaus darbus ir mokymą, norėdami įrodyti, kad mūsų skelbiama žinia yra iš Dievo. Bet, kai Biblija dar nebuvo parašyta, Dievas leido skelbėjams pasinaudoti Jo Šventąja Dvasia tam, kad patvirtintų tiesą, kurią jie skelbė. Tai ypač svarbi priežastis panaudoti dvasios dovanas pasaulio akyse, nes tikintiesiems buvo sunku augti tikėjime, neturint Naujojo Testamento. Spręsdami daugelį praktinių problemų, su kuriomis susidurdavo gyvenime, jie neturėjo galimybių stiprėti tikėjime Kristumi. Todėl Šventosios Dvasios dovanos buvo reikalingos ankstesniesiems tikintiesiems iki tol, kol Raštas ir Jėzaus mokymai nebuvo parašyti ir paskelbti.

Kaip visada, šios Šventosios Dvasios paskelbimo priežastys buvo aiškios:

– “Užžengdamas į aukštybę… (Jėzus) davė dovanų žmonėms…” vardan šventųjų paruošimo tarnystės labui, Kristaus kūnui (t.y. tikinčiųjų bendruomenei (Ef 4:8,12)) statyti.

– Paulius rašė tikintiesiems Romoje: “Aš ilgiuosi pamatyti jus, norėdamas pateikti jums kokią nors dvasinės malonės dovaną, kad jūs būtute pastiprinti” (Rom 1:11).

Apie dovanų naudojimą Evangelijos skelbimo patvirtinimui skaitome:

– “Mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik su žodžiu, bet ir su jėga ir Šventąja Dvasia, ir pilnu pasitikėjimu” stebuklų dėka (1 Tes 1:5; 1 Kor 1:5,6).

– Paulius galėjo kalbėti apie tai, “ko Kristus nebūtų nuveikęs per mane pagonims paklusdinti žodžiu ir stebuklingu veiksmu, ženklų ir stebuklų jėga, Šventosios Dvasios jėga” (Rom 15:18,19).

– Apie Evangelijos skelbėjus skaitome: “Dievui patvirtinant jų liudijimą ženklais ir stebuklais, ir visokeriopais jėgos veiksmais ir Šventosios Dvasios dovanomis” (Žyd 2:4).

– Evangelijos skelbimas Kipre buvo paremtas stebuklais, kad “prokonsulis (valdininkas), pamatęs tą įvykį, įtikėjo, būdamas Viešpaties mokslo pritrenktas” (Apd 13:12).

Stebuklai jam padėjo įtikėti tomis tiesomis. Ikonijoje taipogi “Viešpats paliudijo savo malonės žodį, duodamas per juos įvykti ženklams ir stebuklams” (Apd 14:3).

Apaštalų pasišventimą įsakymo skelbimui galima būtų apibūdinti tokiais žodžiais: “Jie išėję skelbti visur, Viešpačiui kartu veikiant ir žodį patvirtinant lydimaisiais ženklais” (Mt 16:20).

Įpatingi įpareigojimai tam tikru metu
Šios dvasios dovanos buvo suteikiamos tam tikru metu tam tikrų tikslų įgyvendinimui. Tai prieštarauja kai kurių žmonių klaidingam mąstymui, kad jas galima turėti visą gyvenimą. Apaštalai, įskaitant ir Petrą, buvo “pripildyti Šventosios Dvasios” Sekminių dieną, tuoj pat po Jėzaus paėmimo į dangų (Apd 2:4). Todėl jie galėjo laisvai kalbėti įvairiomis svetimomis kalbomis, kad krikščioniška Evangelija būtų paskelbta įspūdingu būdu. Kai valdžia bandė priešintis jiems: “Petras, pilnas Šventosios Dvasios” galėjo įtikinamai atsakyti (Apd 4:8). Išsilaisvinę iš kalėjimo ir įkvėpti dvasios, jie galėjo toliau skelbti – “visi buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir kalbėjo Dievo žodį su drąsumu” (Apd 4:31).

Pastabus skaitytojas galbūt atkreips dėmesį ir pasakys, kad šiose citatose nekalbama, jog “jie jau buvo pripildyti dvasios” tai vykdydami. Jie buvo pripildyti dvasios, kad atliktų tam tikrus įpareigojimus, ir turėjo būti iš naujo pripildomi, naujų Dievo plano tikslų įgyvendinimui. Paulius taip pat buvo “pripildytas Šventosios Dvasios” savo krikšto metu, bet, laikui bėgant, jis vėl buvo “pripildytas Šventosios Dvasios”, kad nubaustų nusidėjusį žmogų. Pastarasis buvo apakintas (Apd 9:17; 13:9).

Kalbant apie stebuklingas dovanas, Paulius rašė, kad ankstyviesiems tikintiesiems “suteikta malonė tokio laipsnio, kokio Kristus yra ją dovanojęs” (Ef 4:7). Graikiškas žodis “laipsnis” reiškia “tam tikrą, ribotą dalį ar kiekį” (pagal Strong’o alfabetinę rodyklę). Tik Jėzus galėjo be saiko, t.y. laisvai, jomis naudotis pagal Dievo norus (Jn 30:34).

Mes apžvelgsime pirmame mūsų eros amžiuje turėtas dvasines dovanas, kurios dažniausiai minimos.

Pirmojo amžiaus Dvasios dovanos
Pranašystė
Graikiškas žodis “pranašas” reiškia žmogų, pranešantį Dievo žodį; t.y. bet kurį, įkvėptą kalbėti Dievo žodžius, žmogų. Kartais jis pranešdavo apie ateities įvykius (žr. 2 Pt 1:19-21). Todėl “pranašai” – žmonės, turintys pranašystės dovaną – “atvyko iš Jeruzalės į Antiochiją. Vienas jų, vardu Agaba, pakilo ir Dvasia išpranašavo, kad didelis badas užeisiąs ant viso pasaulio. Jis įvyko Klaudijui viešpataujant. O kiekvienas mokytinių, kiek kuriam leido išgalės, paskyrė ką pasiųsti Judėjoje gyvenantiems broliams sušelpti” (Apd 11:27-29). Tokia ypatingai svarbi pranašystė, pilnai išsipildžiusi keleto metų bėgyje, šiandien pamirštama tų žmonių, kurie tvirtina turį pranašystės dovaną. Tačiau ankstesniųjų laikų tikintieji buvo taip tvirtai įsitikinę, jog šią dovaną turėjo vienas iš jų, kad net aukodavo savo laiką bei santaupas, kad sušelptų žmones, atsiduriančius pranašaujamoj bėdoj. Kai kurie panašūs pavyzdžiai sutinkami ir šių dienų vadinamose “dvasios pripildytose” bažnyčiose.

Gydymas

Kadangi apaštalai skelbė gerąją naujieną (Evangeliją) apie ateinančią į žemę Dievo Karalystę, galima manyti, jog jie turėjo patvirtinti savo žodžius stebuklais, kurie padėtų įsivaizduoti, koks tai bus laikotarpis, kai “atsimerks aklųjų akys ir kurčiųjų ausys bus atkimštos. Tuomet raišas šokinės…” (Iz 35:5,6). Plačiau apie Dievo Karalystę skaitykite 5-ame skyriuje. Dievo Karalystei įsiviešpatavus žemėje, šie pažadai bus pilnai išpildyti, nekils abejonių, ar Karalystė čia, ar kur nors kitur. Todėl žinia apie Dievo Karalystę turėjo būti paskelbta įtikinančia ir aiškia forma. Dėl šios priežasties būtent gausios publikos akyse ankstesnieji tikintieji stebuklingai išgydė daug žmonių.

Klasikinis pavyzdys, kai Petras išgydo raišą elgetą, kuris kiekvieną rytą buvo atnešamas ir pasodinamas prie šventyklos vartų. Apd 3:2 sakoma, jog jį kasdien pasodindavo, todėl jis turėjo būti pažįstamas aplinkiniams. Petro pagydytas (dvasios dovanos dėka), “pašokdamas jis atsistojo ir ėmė vaikščioti, ir jis įėjo su jais į šventyklą vaikštinėdamas, šokinėdamas… Visi žmonės matė jį vaikščiojantį ir giriantį Dievą. O jie atpažino jį, kad jis buvo tas, kuris sėdėdavo išmaldos prašyti prie šventyklos Gražiųjų vartų, ir jie pasidarė pilni nustebimo ir siaubo dėl to, kas jam buvo atsitikę. O kadangi jis laikėsi prie Petro…visi žmonės nusigandę susibėgo pas juos vadinamojoje Salomono stulpų salėje” (Apd 3:7-11).

Tada Petras ėmė greitai kalbėti apie Kristaus prikėlimą visai miniai. Galime būti tikri, kad, turėdami tokį nepaneigiamą , įtikinamą įrodymą – elgetos išgydymą – klausytojai Petro žodžius priėmė kaip Dievo. “Maldos valandą” (Apd 3:1) šventykla buvo pripildyta žmonių, kaip turgaus aikštė šeštadienio rytą. Tai buvo toji vieta, kurią išsirinko Dievas, kad daromais stebuklais patvirtintų savo žodį. Panašiai skaitome Apd 5:12 – “per apaštalus įvyko daug ženklų ir stebuklų žmonių tarpe”. Sekmininkų (penkiasdešimtininkų) gydytojai ir jiems prijaučiantys skelbia apie įvairius įvykius, įvykusius nedidelėse bažnyčiose arba “tikinčiųjų”, laukiančių stebuklo, akivaizdoje, o ne tiesiog gatvėje, nepasiruošusios minios akyse.

Reikia pasakyti, kad šių eilučių autorius įgyjo didžiulę patirtį, diskutuodamas ta tema su žmonėmis, kurie tvirtina turį dvasią. Jis taip pat ne sykį dalyvavo taip vadinamuosiuose “dvasios pasireiškimo seansuose”. Bet asmeniškai aš negalėčiau daug kalbėti apie neįtikinančius “išgijimus” ar, geriausiu atveju, dalinius pagijimus. Manau, kad kiekvienas save gerbiantis tų bažnyčių narys sutiktų su mano nuomone. Daug kartų esu kalbėjęs su geranoriškais draugais – sekmininkų bažnyčios nariais: “Aš nenoriu netikėti, kad jūs, galbūt, turite tokią stiprią galią. Tačiau Dievas visada labai aiškiai parodo, kas turi Jo jėgą, o kas ne. Todėl man neatrodo neprotinga prašyti jūsų pademonstruoti savo galimybes – gal tada aš pripažinsiu jūsų įsitikinimus, kurių dabar niekaip negaliu susieti su Biblija”. Man dar neteko matyti aiškaus “dvasios ir jėgos” pasireiškimo.

Priešingai šiam mano požiūriui, pirmojo amžiaus žydai ortodoksai neneigė stebuklingų Dvasios dovanų turėjimo galimybės. Jie netgi bandė nuspręsti: “Ką darysime, kad šitas žmogus daro daug ženklų?” (Jn 11:47) ir, “Ką mums daryti su šitais žmonėmis? Juk kad įstabus ženklas yra… įvykęs, visiems Jeruzalės gyventojams aišku, ir mes negalime to paneigti” (Apd 4:16). Jie, kaip ir tie, girdėjusieji apaštalus kalbant “liežuviais”, buvo “partrenkti” (Apd 2:6). Panašūs dalykai nevyksta šiomis dienomis, nors sekmininkai teigia atvirkščiai. Faktas, kad žmonės labiau linkę tikėti moderniomis sekmininkų skelbiamomis žiniomis ir vykdomais stebuklais. Jeigu net vienas įvykęs stebuklas sukrėtė Jeruzalę, tai argi nelogiška manyti, kad šiomis dienomis įvykęs stebuklas kur nors Trafalgar’o aikštėje, Londone ar Nairobi centriniame parke, Kenijoje, būtų žinomas visame pasaulyje? Būtų plačiai kalbama apie žmones, turinčius stebuklingas dovanas. Vietoj to sekmininkų bažnyčios atstovai norėdami pritraukti žmonių dėmesį, bando nustebinti pasaulį savo skelbiamais pavyzdžiui tokiais įrodymais:

– Pagijimas (tam tikromis aplinkybėmis) nuo skrandžio opos; manoma, kad sveikata pradeda gerėti pasimeldus susirinkime.

– Deformuotų galūnių pasitaisymas.

– Depresijos išnykimas.

Prie šių pavyzdžių reikia pridurti dar vieną. Greitosios pagalbos mašinos vairuotojai, atvežę ligonius į Osborno religinį gydomąjį centrą (Nairobi, Kenija), susiduria su etine dilema – pasilikti ar grįžti. Bet pasilikusieji įsitikina, kad pacientai nejaučia palengvėjimo.

Dauguma afišų kviečia apsilankyti ekstrasensų seansuose: “Ateikite, laukdami stebuklo!” Pati aplinka taip paruošta psichologiškai, kad galėtum pasiduoti įtaigai ar pan. Bet niekur Biblijoje neužsimenama, kad stebuklo įvykdymui reikia tokio galingo psichologinio poveikio. Akivaizdu, kad daugelis išgydytų pirmame amžiuje buvo netikintys – vienas net nežinojo, kas toks buvo Jėzus (Jn 5:13; 9:36).

Panašus psichikos supainiojimas galimas bereikšmiškai kartojant tas pačias maldas, skambant triukšmingai muzikai bei girdint vienodą būgnų ritmą. Nekyla jokių abejonių, kad tokioj aplinkoj visos mintys susimaišo – negali galvoti nei apie Dievą, nei apie ką nors kitą. Šios knygos autorius dalyvavo tokiuose susitikimuose įvairiose vietose, ir kiekvieną sykį jausdavo stiprų galvos skausmą, stengdamasis neužsimiršti triukšmingos muzikos, būgnų gaudesio, plojimo fone ir blaiviai mąstyti apie Biblijos tiesas. Tai atrodo pakankama preliudija sekmininkų “stebuklo” įrodymui, kad “išgijimai” yra daugiau emocinės bei psichologinės būsenos nei Dievo dvasios įtakos rezultatas. Skirtingai nuo jų, Petras naudojo tikrą stebuklų dovaną gydyti ligoniams, kurie gulėjo gatvėse (Apd 5:15). Dėka šių dovanų Paulius darė stebuklus prokonsulio (Apd 13:12) ir kitų pagonių, gyvenusių Listros mieste, akivaizdoje (Apd 14:8-13). Kaip to reikalavo pati dvasios dovanų prigimtis ir tikslas, visi šie stebuklai įvykdavo gausios publikos akivaizdoje ir jokiu būdu nebuvo sutapatinami su kitais įvykiais. Tai buvo tikras Dievo jėgos pasireiškimas Jo tarnams atvirai vykdant.

Panašiu būdu stebuklingai gydė ir Kristus: “Taip kad visi nepaprastai nustebo (tie, kurie matė) ir garbino Dievą, sakydami: ‘Tokių dalykų mes dar niekad nesame matę!'” (Mk 2:12).

“Liežuviai” (kalbos)
Apaštalams, kurių dauguma buvo paprasti žvejai, Jėzus paliepė eiti ir skelbti Evangeliją visam pasauliui (Mk 16:15,16). Galima įsivaizduoti jų pirminę reakciją: “Bet aš nemoku kalbų!” Jie netgi negalėjo pasakyti, kad “man nesisekė kalbos mokykloje”, nes jie, apskritai, niekada nelankė mokyklos. Apie juos buvo rašoma, kad “jie buvo nemokyti ir paprasti žmonės” (Apd 4:13). Ši kalbos problema atrodė neįveikiama netgi labiau apsišvietusiems skelbėjams (pvz., Pauliui). Norint pamokslauti, kalbų nežinojimas tapo viena iš svarbiausių problemų (kol nebuvo parašytas Naujasis Testamentas).

Šios kliūties įveikimui buvo pasiųsta svetimų kalbų (“liežuvių”) supratimo ir įvaldymo dovana. Biblijoje vartojama “liežuvių” sąvoka reiškia “kalbas”. Akivaizdu, kad yra didelis skirtumas tarp “liežuvių” ir daugumos “naujai užgimusių” krikščionių sakomų nesuprantamų garsų kalbos, kurią jie vadina “liežuviais”. Norint tai suvokti, reikia prisiminti “liežuvių” ir “svetimų kalbų” apibrėžimus, vartojamus Biblijoje.

Sekminių dieną, tuoj po Kristaus įžengimo į dangų, apaštalai “buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir ėmė kalbėti kitais liežuviais… susiėjo daugybė ir buvo nustebimo partrenkta (vėl gi stebuklai vyko visos publikos akivaizdoje), nes kiekvienas girdėjo, kad jie kalbėjo jojo kalba. Jie nesitvėrė savyje ir stebėjosi, tardami: “Argi štai visi šitie, kurie kalba, nėra galilėjiečiai? Kaip tad mes girdime, kiekvienas savo gimtąja kalba (tas pats žodis iš graikų kalbos verčiamas kaip “kalbos”) – partai, medai… – girdime, kaip jie mūsosiomis kalbomis kalba… Jie visi nesitvėrė savyje” (Apd 2:4-12). Mažai tikėtina, kad žmonės stebėtųsi, klausydamiesi dabartinių pamokslininkų, tvirtinančių turį dovanas, bet kalbančių neaiškia, sunkiai suprantama kalba ar kitokiu tarimu. Tai veda prie sarkazmo ar abejingumo, o ne prie supratimo, aprašomo Apaštalų darbų 2-oje dalyje.

Reikia suprasti žodžių “liežuviai” ir “kalbos” sąvokas, vartojamas Apd 2:4-11. Kitose Naujojo Testamento dalyse žodis “kalbos” reiškia “svetimas kalbas”. Apreiškime penkis sykius sutinkama frazė “žmonės, ir tautos, ir kalbos” reiškia visas Žemės tautas (Apr 7:9; 10:11; 11:9; 13:7; 17:15). Graikiškame Senojo Testamento vertime vartojamas žodis “liežuviai” reiškia “svetimas kalbas” (žr. Pr 10:5; Įst 28:49; Dan 1:4).

1 Kor 14 dalyje kalbama apie kalbų naudojimą. 21 eilutė perfrazuoja Iz 28:11, kur kalbama apie tai, kad šios dovanos bus panaudotos prieš pačius žydus: “Įstatyme parašyta: ‘Per kitaip kalbančiuosius ir svetimųjų lūpomis aš bylosiu šitai tautai…'”. Iz 28:11 vaizduoja Izraelio užgrobėjus, kalbančius žydams svetima kalba (“liežuviais”). Sąvokų “liežuviai” ir “lūpos” bendrumas įrodo, kad “liežuviai” reiškia svetimas kalbas. Tai patvirtinančių užuominų randame ir 1 Kor 14 dalyje. Įkvėptas Paulius, užsiminęs apie liežuvių ir pranašystės dovanų prigimtį, kritikuoja neprotingą dovanų eikvojimą ankstesnėse bažnyčiose. Būtent apie tai mes pakalbėsime plačiau. 37 eilutė yra viena iš pagrindinių:

“Jei kas tariasi esąs pranašas arba dvasinis žmogus, tas turi pripažinti, kad, ką aš jums rašau, yra Viešpats įsakymas”.

Jei kuris nors skelbiasi esąs dvasios apdovanotas, jis turi pripažinti, kad Dievas įkvepia naudoti Jo dovanas. Kiekvienas, kuris nepaklusta Dievo norui skelbti Jo žodžius, atvirai parodo savo nenorą paklusti Jo valiai. 11-17 eilutės:

“Jei tad aš nepažįstu kalbos reikšmės, tai aš kalbančiajam būsiu svetimkalbis ir kalbantysis mano ausyse bus svetimkalbis.

Taip ir jūs: kadangi esate uolūs Dvasios dovanų siekėjai, susirinkimo kėlimui uoliai jų siekite, kad gausiai jų gautute.

Todėl, kas kalba liežuviu, tesimeldžia, kad jį galėtų ir aiškinti.

Nes jei aš meldžiuos liežuviu, tai meldžiasi mano dvasia, bet mano protas lieka nevaisingas.

Kas tad daryti? Aš melsiuos dvasia, bet melsiuos ir protu; aš giedosiu dvasia, bet giedosiu ir protu.

Nes, jei tu dvasia reiški padėką Dievui, kaip tas, kuris turi pašalinio vaidmenį, galės tarti “amen” tavo padėkos maldai, nes jis juk nežino, ką tu kalbi?

Tu juk gali gražiai “dėkoti”, bet kitas nepagerinamas”.

Beprasmiška būtų kalbėti tokia kalba, kurios nesuprastų aplinkiniai. Kaip galima tarti “amen” po maldos, pasakytos mums nesuprantama kalba? Atminkime, kad “amen” reiškia “Tegu taip būna”, t.y., “Aš visiškai sutinku su tuo, kas buvo pasakyta maldoje”. Paulius sakė, kad kalbėjimas nesuprantama kalba broliams neturi jokios teigiamos naudos.

Prisimenu, kai prie Billy Graham’s bažnyčios buvo dalijami bukletai ir brošiūros, kviečiančios žmones sugrįžti prie Krikščionybės, per daug nesiremiant Biblijos tiesomis. Emocionali moteris bandė mane įtikinti,kad Brolių Kristuje tikimos doktrinos – tai tik “velniui žinomos” doktrinos. Maždaug 10 minučių ji tarškėjo įvairiais “liežuviais”. Aš niekaip negalėjau “pasimokyti” iš to; juk būtent to Paulius prisakė nedaryti.

18 eilutė:

“Dėkui Dievui, aš kalbu liežuviais daugiau negu jūs visi”.

Kadangi Paulius daug keliavo, skelbdamas Kristaus mokymą, akivaizdu, jam reikėjo kalbos (“liežuvių”) dovanos labiau nei kitiems.

19 eilutė:

“Bet susirinkime aš noriu mieliau prabilti penkis žodžius savu protu, kad ir kitus pamokyčiau, negu dešimt tūkstančių žodžių liežuviu”.

Viskas labai paprasta. Trumpas sakinys anglų kalba man pasakytų daug daugiau apie Kristų, nei kelių valandų pamokslas svetima kalba ar šiaip kažkokiu tarškėjimu.

22 eilutė:

“Tuo būdu liežuviai tarnauja ženklu ne tikintiems, bet netikintiems; pranašystė priešingai – ne netikintiems, bet tikintiems”.

Todėl kalbos mokėjimas buvo būtinas Evangelijai skelbti. Tačiau ir šiomis dienomis daugelis, skelbiančių turį “liežuvių” dovaną, bendrauja tam tikrose “tikinčiųjų” grupėse arba užsidaro savo pasaulyje. Tai chroniškas trūkumas tų žmonių, kurie galėjo puikiai skelbti Evangeliją svetimomis kalbomis. 1990 metų pradžioje atsirado galimybė atvirai kalbėti apie Jėzų Kristų Rytų Europoje, bet vadinamos “evangelinės” bažnyčios buvo priverstos dalinti savo literatūrą anglų kalba dėl išlikusios kalbos problemos. Būtų tiesiog nuostabu, jei turėtume kalbos dovaną! Netgi žymus evangelikas Reinhardt’as Seiber’is, kalbantis apie dvasios turėjimą, Kampaloje (Uganda) didelei žmonių masei turėjo kalbėti vertėjo padedamas.

23 eilutė:

“Taigi jei susieitų visas susirinkimas ir visi kalbėtų liežuviais, o įeitų pasaulionių arba netikinčiųjų, ar jie nesakys, kad jūs esate išėję iš proto?”

Ir tai tiesa. Ir musulmonai, ir netikintieji išjuokia nesuprantamus poelgius tų, kurie tvirtino turį kalbos dovaną Vakarinėje Afrikoje. Netgi išsilavinęs krikščionis, iš šono stebintis sekminininkų susirinkimą, pagalvos, kad šie žmonės išprotėjo.

27 eilutė:

“Jei kas kalba liežuviu, kaskart tekalba du arba, daugiausia, trys, ir pakaitomis, o vienas teaiškina.”

Buvo reikalingi tik du arba trys kalbantys liežuviais žmonės bet kurios tarnybos metu. Mažai tikėtina, kad auditorijoje būtų kalbama daugiau nei trijomis skirtingomis kalbomis; tarnyba prarastų savo nuoseklumą, jei kiekvieno kalbančiojo žodžiai būtų verčiami daugiau nei į dvi kalbas. Jei kalbos dovaną turėtų kuris nors iš žmonių, priklausančių Centrinio Londono susirinkimui, ir jame lankytųsi keletas vokiečių ar prancūzų turistų, kalbėtojas savo pasisakymą pradėtų maždaug taip:

Pastorius: Good evening (angliškai)

Kitas kalbėtojas: Bon soir (prancūziškai)

Antras kalbėtojas: Guten abend (vokiškai).

Jie turėtų kalbėti eilės tvarka, vienas paskui kitą. Jiems visiems kalbant vienu metu įvyktų tikras nesusipratimas. Tačiau tai dažnai įvyksta tarp tų žmonių, kurie teigia, galį “kalbėti liežuviais.” Aš pastebėjau, kad vienam žmogui pradėjus tarškėti, jo įtakoje visi kiti pradeda daryti tą patį.

“Liežuvių” dovana gana dažnai buvo reikalinga pranašystėms, kad įkvėpta Dievo žinia būtų perduota žmogui (pranašystės dovanos dėka), kalbančiam svetima kalba (“liežuvių” dėka). Panašus dviejų dovanų panaudojimas aprašomas Apaštalų darbuose 19:6. Jeigu Londono susirinkime, kuriame dalyvautų anglai ir dalis prancūzų, oratorius kalbėtų prancūziškai, anglų dalyvavimas būtų betikslis. Taigi, kalbų (“liežuvių”) vertimas reikalingas tam, kad kiekvienas galėtų suprasti – mūsų atveju, iš prancūzų į anglų. Tokiu būdu, jei kas nors paklaustų prancūziškai, oratorius negalėtų suprasti to klausimo be vertėjo pagalbos, net jeigu jis ir turėtų dovaną kalbėti prancūziškai. Būtent todėl reikalinga vertimo dovana.

Jeigu reikiamu laiku nebūtų žmogaus, galinčio išversti, liežuvių dovana nebūtų reikalinga: “… o vienas teaiškina. Bet jei nėra aiškintojo, jis tetyli susirinkime” (1 Kor 14:27,28). Dauguma šiandieninių “liežuvių” žinovų kalba be vertėjo ir dargi labai neaiškiai. Tai parodo nepaklusimą šiems įsakymams.

32, 33 eilutės:

“O pranašų dvasios yra paduotos pranašams, nes Dievas nėra netvarkos, bet ramybės Dievas”.

Taigi, Šventosios Dvasios dovanų turėjimas nėra vien tik patirties dalijimasis, kuris išveda žmogų iš normalios būsenos; dvasia yra paties turėtojo (savininko) kontroliuojamas subjektas, o ne kažkokia jėga, priverčianti klaidingai elgtis. Egzistuoja neteisinga nuomonė, kad “demonai” ar “piktosios dvasios” apsigyvena netikinčiųjų kūnuose (žr. 6.3 skyrių), o Šventoji Dvasia saugo tikinčiuosius. Bet 1 Kor 14:32 aprašoma Dvasios jėga buvo kontroliuojama paties savininko tam tikrose ribose; be kita ko tai nebuvo kažkokia gėrio jėga, kovojanti su žmogaus prigimties blogaja puse. Kaip esame kalbėję anksčiau, Šventosios Dvasios jėga pripildydavo apaštalus tam tikrais laikais specialiems tikslams pasiekti ir nebūdavo su jais amžinai.

Matyt, sekmininkų bažnyčios nariai nenori girdėti kvietimo, kad žmonės, turį dovanas, skelbtų apie Dievo taikią meilę ir neapykantą netvarkai (33 eilutė).

34 eilutė:

“Moterys tetyli susirinkimuose, nes joms negalima leisti kalbėti; priešingai, jos turi būti pasidavusios, kaip ir įstatymas sako”.

Iš šių žodžių aišku, kad moterys negali naudoti dvasios dovanų bažnyčios tarnyboje. Reikia manyti, kad toks pareiškimas sukels didelį nepasitenkinimą, kai dažnas šiomis dienomis tarškėjimo nesuprantama kalba reiškinys laikomas emocionaliu pergyvenimu, perduodamu nuo vieno žmogaus kitam didelėje auditorijoje. Moterys, vaikai ir netgi kiekvienas žmogus, sužavėtas šia mintimi, tokius “išsišokimo” atvejus gali priimti kaip “svetimas kalbas”.

Moterų “kalbėjimas liežuviais” ir “pranašystės” moderniosiose bažnyčiose niekaip nesisieja su aiškiu šios citatos nurodymu (34 eilutė). Pats teiginys, kad Paulius nekentė moterų, yra juokingas ir beprasmis, o tuo pačiu atmetamas 1 Kor 14:37: “Jei kas tariasi esąs pranašas arba dvasinis žmogus, tas turi pripažinti, kad, ką aš jums rašau, yra Viešpats įsakymas”, o ne Pauliaus asmeniškai.

Kiekvienas, tikintis Biblijos įkvėpimu, turi pripažinti, kad 1 Kor 14 dalyje išvardinti nurodymai yra labai svarbūs; jų ignoravimas parodo žmogaus netikėjimą Raštų įkvėpimu arba jo dvasinio apdovanojimo stoką. Tokiu pažiūrų žmogus neigs, kad 1 Kor 14 paminėti įsakymai priklauso Viešpačiui. Stipri ir naikinanti tokio teiginio logika. Visa tai gerai apmąsčius, ar jūs ir toliau norite būti tokios bažnyčios nariu ar bendrauti su ja?

Baigiamoji šio skyriaus mintis būtų ta, kad moksliškai ištyrus šių sektų, kurios tvirtina, galį kalbėti “liežuviais”, narius, prieita išvados, kad pastarieji yra pasiekę gan aukštą depresijos lygį, palyginus su kitų įsitikinimų žmonėmis. Vanderbilt Universiteto (JAV) psichiatrijos profesorius Keith Meador’as analizavo depresijos ir religinių pagrindų ryšį. Tyrimai parodė, kad 5,4% žmonių, prislėgtų depresijos, priklauso sekmininkų krikščionims ir 1,7% – visoms kitoms grupėms kartu paėmus.