Septyni malonės šaltiniai. Išpažintis

Atgailos Sakramentas posusirinkiminės Bažnyčios praktikoje vis labiau slenka į antrą planą. Išpažintis suprantama kaip našta, dalykas, pasunkinantis žmonių gyvenimą, tuo tarpu iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Kristus įsteigė šį sakramentą savo Prisikėlimo dieną. Šventasis Jonas rašo: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“… Tai pasakęs, jis kvėpė įjuos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią! Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23). Taigi Išpažintis yra velykinė Išganytojo dovana, kuri turėtų mums suteikti vidinę ramybę. Iš tiesų, juk tik nuodėmės atima iš mūsų tikrają ramybę. Žmogus, užsikrovęs ant savo pečių kaltės naštą, nebesugyvena nei su Dievu, nei su pačiu savimi. Nukrypęs nuo savo amžinojo tikslo, jis yra draskomas vidinių prieštaravimų. Jis negali būti iš tiesų laimingas, nes jį graužia sąžinė. Visi malonumai, vedantys jį prie nuodėmės, vis tiek negali gražinti jam prarastos vidinės ramybės.

Galbūt daugybė psichinių ligų kyla iš slaptų nuodėmių, kurios metų metais graužė sielą ir pamažu ją išsekino. Dažnai tie, kurie nenorėjo atlikti išpažinties kunigui, išpažįsta savo prasikaltimus kokiam nors psichologui, taigi visiškai natūralu yra jau tai, kad mes norime išsakyti visa, kas spaudžia mūsų širdį. Kas neišsako savo rūpesčių ir problemų, o visada tamposi jas su savimi, lengvai gali tapti nusivylusiu ir nelaimingu. Taigi žmonės šiandien skuba pas psichologą – panašiai, kaip anksčiau prie klausyklos. Psichologai irgi dažnai atvirai sako, kad jie atlieka nuodėmklausio pareigas – kasdien daugybė žmonių jų pagalba nori palengvinti savo sąžines. Tačiau vis dėlto lieka vienas skirtumas: tik kunigas gali tarti išlaisvinančiuosius žodžius: „Ego te absolvo…“ – Išrišu tavo nuodėmes! Psichologas gali šiek tiek paguosti, galbūt pagydyti sielos kančias, netgi suteikti didžiulę pagalbą psichinių ligų atveju, tačiau nuodėmes atleisti – ne, to jis negali! Tik kunigas pajėgia nuimti naštą žmogui, besijaučiančiam prislėgtu sunkios kaltės. Kaip nuostabu – jei kas nors, pridaręs net ir sunkiausių nuodėmių bei šlykščiausių nusikaltimų, už kuriuos nusipelnė būti amžinai įmestas į giliausią pragaro bedugnę, jam tereikia tik atgailaujant išpažinti savo nuodėmes kunigui, kuris yra Kristaus tarpininkas, ir akimirksniu viskas bus atleista. Nusidėjėlis gali atsitiesti su džiugia mintimi, kad dabar vėl viskas gerai. Taip paprastai Dievas yra mums tai sutvarkęs, ir iš tiesų blogio paslaptis yra ta, kad velnias siekia tolinti žmones nuo išpažinties.

Dabar norėtume toliau panagrinėti Atgailos sakramentą ir penkias sąlygas, būtinas gerai ir galiojančiai išpažinčiai atlikti. Šios sąlygos yra: sąžinės patikrinimas, gailestis, geras pasiryžimas, nuoširdi išpažintis ir paskirtos atgailos išpildymas.

SĄŽINĖS PATIKRINIMAS

Kad suvoktume savo tikrąją padėtį Dievo atžvilgiu, pirmiausia turime save patikrinti. Juk kiekvienas pagerėjimas prasideda nuo savęs pažinimo. Galima ištirti savo sąžinę, remiantis Dešimčia Įsakymų arba specialiu sąžinės patikrinimu iš maldaknygės. Pirmiausia privalu surasti savo sunkiąsias nuodėmes, nes išpažintyje niekuomet negalima jų nutylėti. Nuodėmė yra sunki tuomet, kai kalbama apie svarbų dalyką, kai apie poelgio nuodėmingumą buvo žinoma ir kai buvo nusidėta laisva valia. Todėl, pavyzdžiui, poros markių vagystė, melas dėl sutrikimo, norint išvengti nemalonios padėties ar mažytis ginčas nėra sunkios nuodėmės, nes šie dalykai nėra svarbūs.

Taip pat būtina žinoti, kad nusidedant pažeidžiama Dievo valia. Kas, turėdamas švarią sąžinę, padaro nuodėmingą poelgį, tačiau nežino, kad tai yra nuodėmė, nenusideda. Sunkios nuodėmės nebus ir tada, kai valia, (pvz., dėl baimės ar proto užtemimo) yra taip suvaržyta, kad nebegali laisvai veikti, – tai tam tikromis aplinkybėmis gali atsitikti savižudybės metu. Neretai pasitaikančios sunkios nuodėmės yra: sekmadienio Mišių apleidimas be priežasties, sunkus kito žmogaus apšmeižimas, laisvai priimamos nepadorios mintys, žodžiai ar veiksmai, didelę vertę turinčių daiktą pagrobimas ir t. t. Kas nėra tikras, ar nuodėmė yra sunki, ar lengva, turi ramiai paklausti nuodėmklausio.

Sunkių nuodėmių atveju būtina apgalvoti, kiek kartų jos buvo padarytos po paskutinės išpažinties, kadangi tai privaloma pasakyti išpažinties metu. Taip pat privalu patikrinti galimą sunkinančių aplinkybių buvimą. Šiuo atžvilgiu vagystė iš neturtėlio blogesnė nei iš turtuolio; skyrybos blogiau nei nevedusiųjų paleistuvavimas ir t. t. Jei sąžinės patikrinimas atliktas kruopščiai ir tiksliai, tai nereikėtų pernelyg baimintis, – nors apgalvotai nepasakyta sunki nuodėmė daro išpažintį negaliojančia, tačiau jei žmogus, nepaisant tvarkingo sąžinės patikrinimo, užmiršo sunkią nuodėmę, jo išpažintis yra galiojanti. Jis tik privalo užmirštąją nuodėmę pridurti prie sekančios išpažinties, iškart, kai vėl jos eina. Beje, yra gerai kiekvieną vakarą atlikti mažą praėjusios dienos sąžinės ištyrimą. Kas jį atlieka, turės nedaug rūpesčių dėl patikrinimo prieš išpažintį.

GAILESTIS

Antroji Atgailos sakramento sudėtinė dalis yra gailestis. Niekas negali tikėtis, kad gaus savo nuodėmių atleidimą, jei neparodys gailesčio. Pačiam Dievui būtų neįmanoma ištrinti nuodėmes kam nors, kas dėl jų nesigaili, nes toksai juk laikosi įsikibęs savo nuodėmių ir tuo pačiu savo nusigręžimo nuo Dievo. Šis gailestis turi būti antgamtinis, t. y. gailestis dėl nukrypimo nuo Dievo valios. Vien natūralaus gailesčio, kokį jaučia, pavyzdžiui, girtuoklis, sugriovęs savo gyvenimą, arba nusikaltėlis, kurį sugavo, nepakanka. Juk jie gailisi tik savęs pačių; tai, ką įvykdė, jie darys vėl, iškart po to, kai pasibaigs atpildo už jų darbus laikas.

Tikras gailestis glūdi bjaurėjimesi nuodėmėmis ir nusisukime nuo jų. Tai yra skausmas dėl padarytų nuodėmingų poelgių. Be to, šis skausmas nebūtinai turi būti juntamas – pakanka valingo nusigręžimo nuo nuodėmių – tačiau, reikia stengtis pajusti gilų skausmą ir melsti Dievą, kad Jis mus apdovanotų tokiu skausmu, kad jo dėka mums būtų lengviau išvengti nuodėmių ateityje. Juntamą skausmą išgyveno, pvz., šv. Marija Magdalena ir šv. Petras. Marija Magdalena savo gailesčio ašaromis plovė Išganytojo kojas, o po to šluostė jas savo plaukais. Apie šv. Petrą skaitome, kad giedant gaidžiui jis buvęs taip sukrėstas savo išsižadėjimo, jog verkęs iš kartėlio. Todėl jie abu vėliau būtų susitaikę su bet kokiu kitu blogiu, nei dar kartą atkritę į tas pačias nuodėmes.

Gailestis skirstomas į tobulą ir netobulą. Netobulo gailesčio priežastis yra baimė teisingos bausmės, kuri nusipelnyta už nuodėmes. Jis kyla, kai žmogaus neapleidžia mintis, jog negavęs nuodėmių atleidimo, bus Dievo teisėtai nubaustas pragaro arba, mažų mažiausiai, ilgo buvimo skaistykloje bausme. Taip gailėjosi Ninevės gyventojai, kurie, pranašui Jonai pagrasinus, kad Dievas po 40 dienų sunaikins jų miestą, atgailavo, barstydamiesi galvas pelenais. Šis netobulas gailestis yra iš tiesų antgamtinis ir pakankamas išpažinčiai atlikti.

Tobulas gailestis, priešingai nei netobulas, kyla iš meilės Dievui. Nuodėmės apgailimos ne tik dėl bausmės, kurią jos užtraukė, bet labiausiai dėl to, kad dėl jų buvo įžeistas Dievas. Šis gailestis kyla, kai mąstome apie Dievo geradarybes. Dievas visuomet pasirodo mums kaip maloningas Tėvas, jis yra suteikęs mums neapsakomą gausybę gamtinių ir antgamtinių gėrybių, tačiau mes visada elgiamės taip, lyg visos tos gėrybės būtų niekai ir atmetame Jo meilę. Kad pažadintume savyje gailestį iš meilės, ypač tinka Kristaus kančių apmąstymas, nes mūsų širdis tikrai turėtų būti akmeninė, jei visa tai, ką Išganytojas privalėjo iškentėti už mūsų nuodėmes, paliktų mus abejingais. Tobulas gailestis pranašesnis už netobulą tuo, kad tobulasis nusidėjėliui iškart sugrąžina malonę – dar prieš išpažintį, nes sunkios nuodėmės būklė ir meilė Dievui sieloje yra nesuderinami. Nepaisant to, nuodėmės, aišku, dar turi būti išpažintos. Visų pirma, kad galėtume priimti šv. Komuniją, nepakanka sužadinti meilės gailestį už savo sunkias nuodėmes. Kas jaučiasi tokias nuodėmes padaręs, pirmiau privalo eiti išpažinties – tik po jos galima atsiklaupti prie Dievo stalo. Galiausiai, tobulas gailestis sukelia dar ir norą išpažinti savo nuodėmes, nes kas myli Dievą, tas norėtų padaryti viską, ką Dievas paliepė nuodėmių atleidimui gauti. Tačiau meilės gailestis sužadintinas kuo dažniau – pirmiausia tuomet, kai padaroma sunki nuodėmė, kad kuo greičiau vėl pasiektume malonę būti Dievo vaiku; bei mirties pavojuje, kai galbūt nebėra jokios galimybės atlikti išpažintį.

PASIRYŽIMAS

Su gailesčiu visuomet yra susijęs geras pasiryžimas, nes niekas iš tiesų nesigaili, jei ketina toliau daryti nuodėmes, kaip iki tol. Nors žinome, kad esame silpni ir po išpažinties praėjus kuriam laikui turbūt vėl nusidėsime, tačiau vis tik privalome nors truputėlį pasirūpinti, jog būtume geresniais. Todėl nėra tikro pasiryžimo jei nenorima išvengti sekančios progos sunkiai nuodėmei įvykdyti. Taip elgiasi, pvz., daktaras, dirbantis abortų klinikoje ar žmogus, kuris verčiasi tuo, kas neišvengiamai susieta su sunkiomis nuodėmėmis.

Tokiam žmogui kunigas negali duoti išrišimo, jei jis nenutaria tuojau pat nutraukti darbo tokioje darbovietėje. Tas pats pasakytina apie porą, kuri be galiojančios santuokos gyvena drauge. Joks kunigas negali duoti jiems išrišimo, jei jie nenori išsiskirti. Net jei kunigas duotų išrišimą, jis būtų negaliojantis, nes nuodėmės negali būti atleistos tiems, kurie nenori pakeisti savo nuodėmingo gyvenimo.

Kalbant apie pasiryžimo būtinybę, patartina per kiekvieną išpažintį nuspręsti padaryti kažką konkretaus, pvz.: nukreipti visas pastangas į tikslingą kovą su savo pagrindine silpnybe.

IŠPAŽINIMAS

Galiausiai klausykloje savo nuodėmes privalu nuoširdžiai išpažinti. Nereikėtų nei teisintis, nei padidinti nuodėmių dėl dirbtinio nusižeminimo, o atskleisti nuodėmklausiui tokią sielos padėtį, kokia ji buvo nustatyta po sąžinės patikrinimo. Sunkias nuodėmes išpažįstant, pateikiamas jų skaičius bei sunkinančios aplinkybės. Nebūtina, tačiau labai patartina išpažinti ir visas lengvąsias nuodėmes. Niekada nemanykime, kad lengvosios nuodėmės – kažkokios smulkmenos, nes ir jos įžeidžia Dievą bei ardo mūsų draugystę su juo, o tai yra didelis blogis. Klausykloje reikia šnekėti tyliai, tačiau pakankamai aiškiai, kad kunigas galėtų viską suprasti. Kas sąmoningai kalba taip neaiškiai, jog kunigas jo nesupranta, lygiai taip pat nusideda kaip tas, kuris nutyli nuodėmę. Bet koks klaidingas gėdinimasis čia nedera. Kas padarė nuodėmę, tam turi užtekti drąsos ją išpažinti, visa kita yra bailumas ir išdidumas. Be to, nutylėti sunkią nuodėmę per išpažintį yra didžiausia kvailystė, kurią galima padaryti, nes išpažintis tuomet yra negaliojanti, ir sąžinę užgula dar viena sunki nuodėmė. Šiuo atveju iš tiesų būtų geriau, jei žmogus iš viso nebūtų ėjęs išpažinties.

Prisiminkime apie tai, kad nuodėmklausys yra prisaikdintas kuo griežčiausiai tylai. Apie nuodėmę, kurią sužinojo tik iš išpažinties, jis negali prabilti jokiomis aplinkybėmis. Išpažinties paslaptis iš tiesų yra pati griežčiausia iš visų pasaulyje esančių paslapčių, ir kunigas privalo verčiau mirti ar sėsti į kalėjimą, nei sulaužyti išpažinties antspaudą. Dėl šios paslapties sutiko žūti šv. Jonas Nepomukas ir kiti šventi kunigai.

Išdavęs išpažinties paslaptį, kunigas ne tik sunkiai nusidėtų, bet dar ir būtų automatiškai ekskomunikuojamas – tai yra, nubaustas bausme, kurią atleisti jam galėtų tik popiežius.

Tegul niekas nemano, kad nuodėmklausys jį niekins už jo nuodėmes. Kunigas žino žmonių silpnybes – iš savo paties bei daugybės kitų penitentų. Tas, kuris išpažįsta galbūt ypač nemalonią nuodėmę, yra ypatingai gerbtinas, kadangi jam užteko nusižeminimo atlikti šią išpažintį. Jei apskritai kas nors gali būti niekintinas, tai tik žmogus, kuris yra per bailus, kad nuoširdžiai ir atvirai išpažintų savo nuodėmes. Aišku tai, kad išpažintis atliekama kunigui – paprastam žmogui, ir čia glūdi neabejotinas pažeminimas, tačiau būtent jis yra pirmoji dalis atgailos, kurią privalome atlikti už savo nuodėmes. Taip pagydoma puikybė žmogaus, kuris nusidėdamas sukilo prieš Dievą. Kas visada išpažįsta savo nuodėmes atvirai, niekada nebus visiškai užkietėjęs savo puikybėje.

IŠRIŠIMAS IR ATGAILA

Po to, kai nuodėmės išpažintos, kunigas atliekančiajam išpažintį taria pamokymų ir paguodos žodžių bei, prieš suteikdamas jam išrišimą, paskiria atgailą. Ši atgaila yra būtina, kadangi išpažintis panaikina visą nusidėjėlio kaltę, tačiau ne visą bausmę. Dievas čia su mumis elgiasi kaip tėvas su savo vaiku, kuris nusikalto ir dabar prašo atleidimo. Jei tėvas iš visos širdies, noriai atleidžia savo vaikui, vis tiek dažnai paskirs jam bausmę.

Taigi išpažintis visiškai atstato sugriautą ar pažeistą draugystės saitą tarp Dievo ir mūsų, tačiau tam, kad pripažintume, kokios sunkios yra nuodėmės Dievo akyse, bei tam, kad nelaikytume jų kažkokia smulkmena, būtina, kad mes už savo išpažintas nuodėmes dar ir darytume atgailą. Privalome atgailauti už neteisybę, kuria įžeidėme Dievo didybę. Taigi, nors už išpažintą nuodėmę į pragarą nebepateksime, tačiau skaistyklą turbūt turėsime patirti. Atgailą kurią paskiria nuodėmklausys, dėl tos priežasties, kad ji yra sakramento dalis, turi ypač didelę bausmių pašalinimo jėgą. Bent dalis laikinųjų bausmių, kurias už atgailą turime atlikti šioje žemėje arba skaistykloje, bus mums panaikintos atgailos dėka. Todėl atgaila atliktina iškart po išpažinties, ir gerai, kai prie jos savanoriškai priduriami keli atgailos darbai, nes lengviau atgailauti už savo nuodėmes čia žemėje, nei skaistykloje. Čia atgaila visad yra pelnyta, bet ten nepadarytą žemėje atgailą reikės atlikti su milžiniškomis kančiomis.

Paskyręs atgailą, kunigas suteikia penitentui absoliuciją arba išrišimą. Jo svarbiausi žodžiai: „Ego te absolvo a peccatis tuis in nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti“ – Aš išrišu tave nuo tavo nuodėmių vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Juos tardamas, kunigas yra tikras Kristaus vietininkas, nes nuodėmių atleidimas yra tikrai dieviškas darbas. „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7).

Išrišimas nuima nuo sielos visą jos kaltę už nuodėmes, Kristaus Kraujo galia tyrai nuplauna nuo sielos visas dėmes. Jis pašalina visas amžinąsias pragaro bausmes už nuodėmes bei, kaip jau minėta, drauge su atgaila bent dalį laikinųjų bausmių. Kas buvo praradęs malonę, vėl taps Dievo vaiku, o kas teturėjęs išpažinti vien tiktai lengvąsias nuodėmes, tam Dievo malonės bus padauginta. Be to, išpažintis suteikia ypatingą pagalbą ir jėgą ateityje sėkmingai išvengti išpažintųjų nuodėmių.

DAŽNA IŠPAŽINTIS

Nors Bažnyčia savo vaikams griežtai įsako kartą per metus išpažinti savo sunkiąsias nuodėmes, bet Ji neabejotinai pageidauja dažnesnių išpažinčių. Tai galioja taip pat ir tiems, kurie nėra padarę jokios mirtinos nuodėmės. Išpažintis yra viena iš svarbiausių dvasinės pažangos priemonių – juk ji palaiko mūsų budrumą kovoje su nuodėme, teikia jėgų išvengti nuodėmės, išsaugo didžiulę ramybę sieloje ir didina pašvenčiamąją malonę. Išpažintis kas mėnesį yra geriausias vidurkis. Taip pat labai patartina turėti vieną pastovų nuodėmklausį, kuriam ne tik reguliariai išpažįstamos nuodėmes, bet ir klausiama jo patarimo visais dvasinio gyvenimo klausimais. Jei toks dvasinis tėvas yra išmintingas žmogus, pats siekiantis tobulumo, tuomet jis yra neįkainojama pagalba dvasinėje pažangoje. Beveik visi šventieji yra turėję tokį dvasinį vadovą. Turėtų būti savaime suprantama, kad tokiu nuolatiniu nuodėmklausiu gali būti tik Tradicijos kunigas, o ne toks, kuris pats yra modemių reformų suklaidintas, kaip sako Kristus: „Jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“ (Mt 15, 14). Tik blogiausiu atveju, kai atsiduriama mirties pavojuje ar ilgą laiką gyventa sunkioje nuodėmėje, galima atlikti išpažintį kitam kunigui. Šiuo atveju privalu atsižvelgti, kad nebūtų einama pas bet kurį, o tik pas kunigą, apie kurį galima manyti, kad jis dar tebeturįs teisingą intenciją.

Beje, visuotinė posusirinkiminė išpažinties atsisakymo praktika atskleidžia naujųjų reformų esmę. Tikro bažnytinio gyvenimo atnaujinimo laikai visuomet sutapdavo su didelio klausyklų apgulimo laikotarpiais. Jei po Vatikano II Susirinkimo būtų vykdyta tikra Bažnyčios reforma, tai būtų pasireiškę taip pat ir išpažinties praktikos suklestėjime. Kadangi yra priešingai, ir daugelis priima Komuniją, neatlikę išpažinties, taigi – kaip tenka manyti – nevertai priima Viešpaties Kūną, tai dar kartą paaiškėja, jog posusirinkiminės reformos nėra tikros reformos.

(Mitteilungsblat, 1995 lapkritis)