Septyni malonės šaltiniai. Išpažintis
Atgailos Sakramentas posusirinkiminės Bažnyčios praktikoje vis labiau slenka į antrą planą. Išpažintis suprantama kaip našta, dalykas, pasunkinantis žmonių gyvenimą, tuo tarpu iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Kristus įsteigė šį sakramentą savo Prisikėlimo dieną. Šventasis Jonas rašo: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“… Tai pasakęs, jis kvėpė įjuos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią! Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23). Taigi Išpažintis yra velykinė Išganytojo dovana, kuri turėtų mums suteikti vidinę ramybę. Iš tiesų, juk tik nuodėmės atima iš mūsų tikrają ramybę. Žmogus, užsikrovęs ant savo pečių kaltės naštą, nebesugyvena nei su Dievu, nei su pačiu savimi. Nukrypęs nuo savo amžinojo tikslo, jis yra draskomas vidinių prieštaravimų. Jis negali būti iš tiesų laimingas, nes jį graužia sąžinė. Visi malonumai, vedantys jį prie nuodėmės, vis tiek negali gražinti jam prarastos vidinės ramybės. Galbūt daugybė psichinių ligų kyla iš slaptų nuodėmių, kurios metų metais graužė sielą ir pamažu ją išsekino. Dažnai tie, kurie nenorėjo atlikti išpažinties kunigui, išpažįsta savo prasikaltimus kokiam nors psichologui, taigi visiškai natūralu yra jau tai, kad mes norime išsakyti visa, kas spaudžia mūsų širdį.