Atsakomybė prieš Dievą

Jei žmogus iš prigimties turi “nemirtingą sielą”, tada jis priverstas kažkur praleisti amžinybę – arba apdovanojimo, arba bausmės vietoje. Tai reikštų, jog kiekvienas yra atsakingas prieš Dievą. Bet priešingai, esame parodę, kad pagal prigimtį žmogus yra kaip gyvūnai, jam nėra būdingas nemirtingumas. Tačiau kai kuriems žmonėms yra pasiūlytas amžinasis gyvenimas Dievo Karalystėje. Turėtų būti akivaizdu, kad ne kiekvienas, kuris kada nors gyveno, bus prikeltas; kaip ir gyvūnai, žmogės gyvena, miršta ir suyra į dulkes. Bet kadangi bus teismas, po kurio vieni bus pasmerkti, o kiti apdovanoti amžinuoju gyvenimu, mes turime daryti išvadą, jog tam tikra žmonių grupė prisikels, kad galėtų gauti pasmerkimą arba apdovanojimą.

Vienas ar kitas asmuo bus prikeltas arba ne priklausomai nuo to, ar jis yra atsakingas prieš teismą. Pagrindą teismui sudarys mūsų atsakas į Dievo žodžio pažinimą. Kristus paaiškino: “Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną” (Jn 12:48). Prieš teismą nereikės atsakyti tiems, kas nežinojo ar nesuprato Kristaus žodžio, ir todėl neturėjo progos priimti jį ar atmesti. “Visi, kurie nusidėjo neturėdami (Dievo) įstatymo (pažinimo), pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo turėdami įstatymą (t.y. žinodami jį), bus nuteisti pagal įstatymą” (Rom 2:12). Taigi tie, kas nežinojo Dievo reikalavimų, pražūs kaip gyvūnai; tuo tarpu tie, kas žinodami laužo Dievo įstatymą, bus teisiami, todėl turės būti prikelti teismui.

Dievo akivaizdoje “nesant įstatymo nuodėmė negalėjo būti įskaitoma… nuodėmė – tai įstatymo laužymas… Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę” (Rom 5:13; 1 Jn 3:4; Rom 3:20). Jei žmogus nežino Dievo įstatymų, apreikštų Jo žodyje, nuodėmė nėra “įskaitoma”, ir todėl toks žmogus nebus nei prikeliamas, nei teisiamas. Taigi tie, kas nežino Dievo žodžio, liks negyvi, kaip ir gyvūnai bei augalai, kadangi jų padėtis yra panaši. “Žmogus, kurs… neapsisvarsto, yra panašus į gyvulius, kurie žūna” (Ps 49:21). “Jie guldomi kaip avys mirusiųjų buveinėje” (Ps 49:15).

Tiktai žinodami Dievo kelius mes tampame atsakingi prieš Jį už savo poelgius, ir todėl mūsų prisikėlimas ir stojimas prieš teismą tampa būtinais dalykais. Taigi reikėtų suprasti, kad bus prikelti ne vien tik teisieji ar tie, kurie yra priėmę krikštą, bet ir visi tie, kas žino Dievo reikalavimus ir todėl yra atsakingi prieš jį. Raštuose tas dažnai kartojama:

– Jn 15:22 teigiama, kad Žodžio pažinimas uždeda atsakomybę: “Jei (aš, Jėzus) nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jiems kaltės nebūtų. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės”. Rom 1:20,21 panašiai sakoma, jog Dievą pažinę žmonės yra “nepateisinami”.

– “Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė… tą aš (Kristus) prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6:45,44).

– Dievas “nebežiūri” tiktai tų žmonių poelgių, kurie tikrai nežino Jo kelių. Bet žinančius jis stebi ir tikisi iš jų tinkamo atsako (Apd 17:30).

– “Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas (pvz. liks miręs). Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota” (Lk 12:47,48). Štai kaip elgiasi Dievas.

– “Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda” (Jok 4:17).

– Izraelis turėjo ypatingą atsakomybę prieš Dievą, nes buvo gavęs iš Jo apreiškimą (Am 3:2).

– Dėl šitos atsakomybės prieš Dievą tiems, kas vėliau nusigręžia nuo Jo, “būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio negu jį pažinus nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo” (2 Pt 2:21). Galima prie to pridėti dar ir kitas ištraukas: Jn 9:41; 3:19; 1 Tim 1:13; Oz 4:14; Įst 1:39.

Mes tampame atsakingi prieš teismą tiktai jei pažįstame Dievą. Iš to seka, kad tie, kas neturi šio pažinimo, nebus prikelti, kadangi jų nerekia teisti. Dėl šio pažinimo stokos jie tampa panašūs “į gyvulius, kurie žūna” (Ps 49:21). Yra pakankamai įrodymų, kad ne visi kada nors gyvenę žmonės bus prikelti:

– Senosios Babilono tautos žmonės “nebeatsikels” po mirties, nes jie nieko nežinojo apie tikrąjį Dievą (Iz 43:17; Jer 51:39).

– Izaijas drąsinosi: “Viešpatie, mūsų (Izraelio) Dieve, kiti valdovai, be tavęs, yra valdę mus (pvz. filistimai ir babiloniečiai)… Jie – mirę, niekuomet neatgis, jie – šešėliai, niekuomet neprisikels” (Iz 26:13,14). Atkreipkite dėmesį, jog čia tris kartus pabrėžiama, kad jie neprisikels: “Niekuomet neatgis… niekuomet neprisikels… bet kokį jų atminimą išdildei”. Ir priešingai, Izraelis turėjo prisikėlimo perspektyvą, nes žinojo apie tikrąjį Dievą: “Tavo (Izraelio) mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels” (Iz 26:19).

– Kalbant apie Dievo tautą Izraelį mums pasakoma, kad sugrįžus Kristui “daugelis miegančiųjų žemė dulkėse, atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei” (Dan 12:2). Taigi būdami atsakingi prieš Dievą kaip išrinktoji tauta, “daugelis” žydų prisikels, bet ne visi. Tie iš jų, kas visiškai nepažino savo tikrojo Dievo “kris ir daugiau nebeatsikels”, kadangi jie nesugebėjo surasti “Viešpaties žodžio” (Am 8:14,12).

Dabar mes jau žinome, kad:

1. Pažinę Dievo Žodį mes tampame atsakingi prieš Dievą.

2. Tiktai atsakingieji bus prikelti ir teisiami.

3. Taigi tie, kas nepažįsta tikrojo Dievo, liks mirę, kaip ir gyvūnai.

Šių išvadų reikšmės suvokimas suduoda skaudų smūgį žmogiškajam išdidumui, nes tai nėra tai, kuo mes linkę tikėti iš prigimties; milijonai žmonių dabar ir visoje istorijos eigoje, kurie nežinojo tikrosios Evangelijos, psichiniai ligoniai, negalintys suprasti Biblijos mokymo, taip pat kūdikiai ir maži vaikai, mirę perdaug jauni, kad galėtų suvokti Evangeliją – tai vis grupės žmonių, kurie patenka prie tų, kas neturi tikrojo Dievo pažinimo, ir todėl nėra atsakingi prieš Jį. Tai reiškia, kad jie nebus prikelti, nepriklausomai nuo jų tėvų dvasinės būklės. Šitai yra visiška priešingybė humanizmo idėjoms bei mūsų prigimtiniams troškimams ir jausmams; bet tikras nuolankumas Dievo Žodžiui, kuris yra galutinė tiesa, kartu su pritinkančiu nusižeminimu vertinant savo pačių prigimtį, leis mus pripažinti tų dalykų teisingumą. Bešališkai nagrinėdami žmogiškuosius išgyvenimus, mes netgi nesivadovaudami Raštais taip pat prieisime išvadą, kad aukščiau minėtos žmonių grupės negali turėti jokios būsimojo gyvenimo vilties.

Mums visiškai nepridera abejoti Dievo veiksmų teisingumu šioje srityje: “Ak žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?!” (Rom 9:20). Mes galime pripažinti, kad nesuprantame vieno ar kito dalyko, bet niekuomet neturime kaltinti Dievą neobjektyvumu ar neteisingumu. Priėmus prielaidą, kad Dievas gali būti nemylintis ar klysti, mums atsvertų šiurpi perspektyva – juk tada reikėtų pripažinti, jog visagalis Dievas, Tėvas bei Sutvėrėjas elgiasi su Savo kūriniais nepagristai ir neteisingai. Čia gali padėti 2 Sam 12:15-24 eilutės, kuriose aprašoma, kaip karalius Dovydas prarado savo kūdikį; ten rašoma, kad jis “maldavo Viešpatį už kūdikį” kol šis buvo gyvas, bet jam mirus Dovydas pripažino jo mirties negrįžtamumą: “Dėlei kūdikio, kolei jis tebebuvo gyvas, alkinau save ir verkiau, nes sakiau: Kas žino, gal Viešpats man jį dovanos ir kūdikis liks gyvas? Dabar gi, jam mirus, kam alkinčiau save? Argi begalėsiu jį atšaukti atgal?… jis gi nesugrįš pas mane. Paskui Dovydas paguodė savo žmoną”, ir kaip galima greičiau susilaukė kito sūnaus.

Galiausiai, būtina pasakyti, kad suvokę šį principą, kuriuo grindžiama atsakomybė prieš Dievą, daugelis žmonių pajunta, jog jie nieko daugiau nenori žinoti apie tai, kad netaptų asakingi prieš Dievo teismą. Bet visai galimas dalykas, kad tokie žmonės jau tapo atsakingi prieš Dievą, kadangi jie suprato iš Dievo Žodžio, jog Dievas veikia jų gyvenime siūlydamas jiems užmegzti su Juo tikrus santykius. Visuomet būtina prisiminti, jog “Dievas YRA meilė”, ir “nenorėdamas, kad kuris pražūtų”, Jis “atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (1 Jn 4:8; 2 Pt 3:9; Jn 3:16). Dievas nori, kad mes būtume Jo Karalystėje.

Su tokia garbe bei privilegija kartu neišvengiamai gaunamos ir pareigos. Bet jos nėra mums per daug sunkios ar varginančios; jei tikrai mylime Dievą, mes suprasime, kad jo siūlomas išgelbėjimas negaunamas kaip savaime suprantamas atlygis už tam tikrus darbus. Juk Jis šitaip išreiškia savo karštą troškimą padaryti savo vaikams kas tik įmanoma, kad suvokę Jo nuostabią asmenybę jie galėtų gauti laimės kupiną amžinąjį gyvenimą.

Supratę ir išgirdę Dievo kvietimą, randamą Jo Žodyje, mes suvoksime, kad Dievas ypač įdėmiai stebi mus visur, kur tik mes beeitume, ir tikrai tikisi iš mūsų atsako į savo meilę, bet nelaukia, kad mes apleisime savo pareigas. Ta mylinti akis stebi mus visada; mes niekuomet negalime pamiršti ar atsisakyti to, ką žinome apie Dievą, kad išsilaisvintume nuo atsakomybės prieš jį ir galėtume nuolaidžiauti kūnui. Vietoj to mes galime ir turime džiaugtis mūsų patiriamu ypatingu Dievo artumu bei pasitikėti Jo meilės didybę, kad visada ieškotume apie Jį daugiau žinių, o ne mažiau. Meilė Dievo keliams ir troškimas pažinti juos, kad galėtume kiek galima tiksliau sekti Juo, turėtų nusverti mūsų prigimtinę baimę, susijusią su Dievo aukščiausiuoju šventumu.