Archyvai: Poezija
Dovana
Ištieskite rankas. Į jas įdėsiu
žvaigždes, nunertas rankų šiluma.
Ir kiekvienam ko trokšta, palinkėsiu –
vilties žvaigždelės – mano dovana.
Iš sidabrinių gijų jas nunėriau,
šiltų ipyniau saulės spindulių,
o laimės, džiaugsmo dar dangus pridėjo.
Žemelė apdalino dosnumu...
Ši dovana te švies Jums visą kelią.
Ir lai palies Jus meilės šiluma.
O širdyje nešiodami žvaigždelę
Jūs būsite laimingi visada...
Su Naujais,linksmo Zuikučio, metais!!!
Dovana
Kalėdos mano
Betliejus
tvartelis suręstas grubiai
šeima belaukianti
dar kūdikėlio
ir gyvulių šilti veidai
čia ramuma
laukimo švento
sotumo alkano nėra
ir šventas šitas
sudaiktėjimas
kaip fenomenas
neaplenks mane
neiškrentu iš
dovanėlės įpakavimo
avėjimo
vilkėjimo
celofane - o Dieve
mano vienišas
Megapoli
argi aš tau -
tu man
ne dovana.
2005
Dovana
Kas sakė – viskas? Ne! Ne viskas!
Dar šitiek daug kelių nepraeitų –
Tai kas, kad smilkiniuos sidabras tviska,
Kad šypsena įrėminta raukšlių.
Dar nežinau, ką reiškia neskubėti,
Dainuoti su žeme vienu ritmu,
Pajaust, ką reiškia būti senutėle,
Su lazdute rubždenančia taku.
Dar tiek minčių, tyloj neišmąstytų,
Dar tiek ligų, kuriom nesusirgau,
Dar teks iškęst didžiausią išdavystę
Draugams išeinant už mane pirmiau.
Dar nedrįsau visa širdim mylėti,
Kad nepalūžčiau, meilės išduota –
Širdis kitaip nemoka – viskas arba nieko,
Nebuvo visko – nieko nebėra.
Toks nuostabus ateina supratimas,
Kad tik dabar, kai mirti nebijau,
Tai ir gyvenimas nebebaugina –
Kas gali būti žemėj nuostabiau?
Tiek dovanų lemtis padovanojo,
Ar gausiu paskutinę – nežinia,
Šiandien senatvė man atrodo
Pati puikiausia dovana.
2001
Pirmas meilės bučinys
Šalin, kliedesiai skystapročių pamaivų,
Rimuotų kvailysčių ir meno pilni!
Svaiginančios meilės alsavimą gaivų
Pajusiu tik meilės pirmam bučiny.
Tau daros koktu nuo saldžių pastoralių,
Tau pykina širdį sonetai liūdni?
Ugningo jaunatviško polėkio galią
Pažinsi vien meilės pirmam bučiny.
Jei gerosios mūzos tau priešintis ima,
Jei tu su jomis vis rečiau sueini,
Tau pats Apolonas neduos įkvėpimo:
Ieškokis jo meilės pirmam bučiny.
Bekraujį rašeivų surūgusių meną
Lai giria davatkos ir lepšiai seni!
Iš mano gi lūpų daina lai srovena,
Užgimusi meilės pirmam bučiny.
Laukai, piemenaičiai idiliško kaimo!
Visa ta Arkadija jūsų švelni
Manęs nebejaudina. Žemės palaimą
Atrasiu tik meilės pirmam bučiny.
Jūs sakote: sunkiai gyvenimas klojas,
Kamuoja mus bėdos, vargai amžini...
Bet jūs netikėkit, jog prarastas rojus:
Jis gyvas dar meilės pirmam bučiny.
Kai tu, o jaunyste, lyg sapnas praeisi
Ir aistros seniai bus atvėsę many,
Ilgai aš minėsiu, kiek džiaugmo kadaise
Patyriau aš meilės pirmam bučiny!
Ištrauka iš Dž. Bairono "Pirmas meilės bučinys"
Tyla
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Kad paukštis skrisdamas pro šalį manęs nepasibaido.
Aš gyvenu taip tyliai, taip ramiai,
Audra mano kieme nurimsta,
O vėjas skalbinių neskraido...
Galbūt man taip tiktais atrodo,
Bet ten, kur aš einu, nutyla žmonės.
Vanduo bangelėmis į krantą
Skuba pas mane ir nesustoja.
Aš gyvenu taip tyliai,
Kitiems atrodo, kad nuobodžiai,
O aš žinau, triukšme išgirsti tylą
Tegali tas, kurio vidus nutyla.
Kaip tyliai teka saulė, saulė leidžias,
Kaip tyliai eina laikas, žiedas skleidžias,
Taip tyliai gyvenu aš tyliai laukiu,
Dar didesnės tylos, kuri visus pašaukia.
Irena Barvydė "Gyvenimo gėlė"
ISBN 9986-848-38-5
Gyvenimas
Kai lyja už lango ir pilkas dangus,
Kai vėjas pikčiurna staugia klaikus,
O medžiai linguoja šaknis raudami,
Aš tyliai dainuoju sava širdimi.
Net jeigu vienatvė, net jeigu sunku,
Mažam veidrodėly save aš regiu.
Ir mes uždainuojam duetu smagiu,
Net vėjas nutyla, nebelaužo šakų.
Kai rytas išaušta pirmi spinduliai,
Auksu siuvinėja pievas gražiai,
Dvi kojos neša per rasą mane,
Dvi akys ieško dainos danguje!
Ir štai jis, amžinas sielos šauklys!
Žydram danguje nuostabus vyturys!
Ištirpstu, išnykstu, lieka kūnas žavus
Atlikti savo kasdienius veiksmus.
Kai vakaras sėlina tyliai ir oriai,
Lakštingalų giesmes dalindamas dosniai,
Nuspalvintas saulės ugningas dangus,
Į nežinomą erdvę kviečia visus.
Palikus ant kranto savo rūbą mielą,
Ežeran neriu nuskaidrinti miegą.
Gaivios rankos vandens šiurpulingo,
Glosto ir linki sapno prasmingo.
Kai muzika skamba, medumi pakvimpa,
Ant stalo ir vaisių, ir uogų nestinga,
Pro atvirus langus girdisi balsai,
Linksmu juoku kerintys džiaugsmai,
Tai mano bičiuliai, likimo draugai,
Manęs aplankyti užsuko čiona;
Ir skęsta namas maloniam klegesy,
Ir virpa sielos, akių spindesy.
Kai balta aplinkui, kai sninga ir šalta,
Kai medžiai apsivelka baltą paltą,
Aš bėgu mišku per minkštą pusnyną,
Lenktynės su krintančiom snaigėm, tyla...
Aš pašaukiu vėją ir aidas atsako,
Pažerdamas medžių karūnas ant tako.
Parėjus prie židinio šildau rankas,
Ugnyje raminu mintis neramias.
Kai skydą šviesos nutraukia tamsa,
Galiu pamatyti žvaigždes danguje.
Tada suprantu, kiek laisvės turiu,
Tada pajuntu globą žvaigždžių.
Dabar aš esu ir būsiu tada,
Kai virsiu dulke, nevergausiu laike.
Dabar aš esu ir būsiu tada,
Kai liks įkvėpimo paskutinė banga.
Irena Barvydė "Gyvenimo gėlė"
ISBN 9986-848-38-5
Meilės liūdesys
Neklausinėk, kodėl liūdnai dūmoju,
Tarp tų linksmybių liūdna man dažnai,
Kam viską aš niūriu žvilgsniu matuoju,
Ir nemieli gyvenimo sapnai.
Neklausinėk, kodėl mana širdis šalta,
netekau linksmosios meilės jau
Ir jokia meile aš nebetikėsiu:
mylėjusi kartą, nemylėsiu daugiau;
Kas laimę jautė, nebejaus vėl laimės.
Trumpam akimirksniu ji mus ištiks:
Iš meilės, iš jaunystės ir palaimos
Tiktai graudumas vienas bepaliks.
Menu akimirką žavingą:
Tu sušvitai man akyse,
lyg burtas nykstą paslaptingai,
užbūrei sielą-manają.
Kai neviltis man slėgė sielą,
kai graužė nerimas mane,
Vaidendavos man kūnas vienas
ir bruožai mylimi sapne.
Bet metai ėjo, audros šėlo,
išblaškė praeities sapnus.
Ir pamiršau aš tą kūną vieną,
ir veido bruožus įstabius.
Gyvenimo realybėje jausmai nurimo,
ir slinko dienos po dienų
Be ašarų, be vilties,
be meilės žavimų sapnų.
Ir štai, kai rodės-viskas dingo,
vėl pasirodei akyse,
Kaip burtas nykstąs paslaptingai,
kaip ryškaus laužo žarija.
Ir vėl širdis liepsnoti ima,
Ir vėl tu jai sugrąžinai
Ir ašaras ir viltį,
Ir meilę pamirštą seniai.
Ne, ne neprivalau, nenoriu, nedrįstu,
Beprotiškai aistringai meilei atsiduoti!
Aš noriu likti rami, kokia dabar esu,
Neleidžiu širdžiai aš blaškytis ir liepsnoti.
Ne, man pakaks mylėti! Tačiau kodėl tada
širdis akimirkai net pasvajot negali,
Kai pro mane staiga praeina nelauktai,
Tarytum angelas juodom akim?
Praeis ir dings!... Nejau aš negaliu,
gerėdamasi juo-aistringai paliūdėti,
Pasekt jį akimis ir jam žvilgsniu tyliu
Gyvenimo džiugaus ir laimės palinkėti,
Širdim linkėti žemės dovanų gausių:
Ramybės, džiaugsmo, poilsio-nerūpestingo,
Net laimės tai, kurią galbūt pamilo iš tiesų,
kuri vaikinu jį vadinti pasirinko.
Jūra
Aš stoviu ant kopos pajūry,
Regiu tave, manoji jūra.
Kokia didinga tu esi,
Kaip čia atsiradai ir kas tave sukūrė?
Tu dar tik vakar žiauriai atrodei,
Su uraganu šokai kartu,
Dabar nutilus, tu tyliai oši,
Ilsiesi ant smėlėtųjų krantų.
Tarp dangaus ir tavęs, jūra,
Ką tik saulėlydis žėrėjo,
Atrodė kamuolys ugninis į tavo gelmę nuriedėjo.
Rami šią dieną tu atrodai,
Tokia graži, tokia jauna,
Žavingi tavo melsvi plotai,
Tarytum stiklo dykuma.
Irena Barvydė "Gyvenimo gėlė"
ISBN 9986-848-38-5
Mokytojui
O mielas žmogau, kurį vadina guru,
Ilgai nemačiau tavo meilės akių,
Dar visai neseniai aš kasdieną,
Ramsčiausi tavuoju vardu,
O dabar jau galiu apkabinti žvilgsniu,
Harmonijos jūroj rast šviesą tavųjų akių.
O dabar jau galiu atsakyt tuo pačiu,
Nes einu begalinės, liepsnojančios meilės keliu.
Dabar man nereikia, kad būtum šalia,
Nes tavo širdis šviečia saule skaisčia.
Paleidau tavo ranką, duok ją kitiems,
Kam neramu, tamsu ir šalta.
O aš dabar galiu viena, nes jau išmokau,
Į šviesą kerinčią išeit, už horizonto, už ribų,
Skraidyti tarp nakties žvaigždžių,
Kentėti su palaima, gyventi su džiaugsmu.
Irena Barvydė "Gyvenimo gėlė"
ISBN 9986-848-38-5
Pasaulis ritasi
Iš tuščio į kiaurą pilstome,
Gyvenimu savo veiklą vadiname,
Vieni prieš kitus pučiamės,
Turtais, skudurais giriamės.
Visi kažką tai manome,
Kuriame, griauname, statome,
Kaip kurmiai, kaip povai, kaip asilai,
Užsispyrę gyventi ir reikšti!
Jau ne kartą banga atsirito,
Jau ne kartą pasaulis išnyko,
Vis iš naujo, iš naujo, iš naujo,
Žmonės gyventi įniko!
Ir ritasi pasaulis per karus,
Beprotybę ir beprasmę amžinybę,
Per puotaujančius hurmanus,
Ir per kaukiančius iš bado.
Ritasi laiku iki kitos bangos,
Kol neliks tyros širdies ant žemės šios...
Koks kontinentas šį kart nuskęs?
Koks iškils? Kokiu kampu šįkart
Žemės ašis pasislinks?
Sukasi pasaulio karusėlė erdvės laiku,
Žmonės pavadino tai - gyvenimu.
Irena Barvydė "Gyvenimo gėlė"
ISBN 9986-848-38-5
Meilė
Mano meilė stovi šalia ir laukia, o aš
Ilgiuosi jos ir nematau, kad ji šalia.
Mano meilė remia mane ir šaukia,
O aš klumpu ir negirdžiu jos šauksmo.
Mano meilė žvelgia man į akis ir klausia?
O aš žiūriu į ją ir netikiu,
Nes mano širdis snaudžia.
Mano meilė kantri, ji laukia,
Ir aš stengiuosi prabusti,
Bet iliuzijos voras tinklus vėl išaudžia.
Mano meilė manęs nepalieka ji glaudžias,
Kai neviltis mano širdį suspaudžia...
Mano meilė karys, ji šviesos kardu,
Tamsą pasaulyje mano suskaldo!
Ir aš pamatau, pajuntu, kad tikrai gyvenu!
Irena Barvydė "Gyvenimo gėlė"
ISBN 9986-848-38-5