Poezija • Poezija

Vėlyvas keleivis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Neįvyko stebuklas tada,
neįvyks niekados, niekados!
Atvira tik paliko žaizda,
srūva kraujas iš tosios žaizdos.

Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne -
Patyrimas tai srūva skaudus. -
Tad alsuoju visa krūtine
jau numirusius žemės aidus.

Prisiglausiu prie žiedo - nuvys
ir jo vietoj erškėčiai bujos.
Bet vėlyvo rudens spindulys
veda vėl tuo krantu prarajos.

Man vaidenas pilis atvira:
bokštai skendi gausiuos žiburiuos,
joje užraktų jokių nėra,
ją regiu širdimi ir gėriuos.

Ją jaunystės regėjau sapnuos -
vaiskią aukštą, lig pat debesų, -
apie ją liūnai, kalvos dainuos,
plauks aidai iš miškų iš visų.

Nors aplinkui tik raistas dygus,
nors prieiti sunku prie pilies, -
viešpatauja ten laisvas žmogus,
jokie prietarai jo nepalies.

Jei išgirsi, kad beldžias vėlai,
Nepabūki beldimo staigaus, -
įsileisti vidun privalai:
einu žemėj ieškodams žmogaus.

Ar daug žmogui reikia?

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…

Išsiskyrimas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Skrendame ramiai ir tiesiai
Tik į priešingas puses.
Apgaulingų žvilgsnių miestas
Tyliai užpučia šviesas.

Kad apgausime viens kitą,
Mes žinojome seniai.
Tik kodėl mes nenukritom,
Kai susilietė sparnai?

Nesugrįžk į šitą miestą,
Į kurį aš sugrįžau.
Į tą šulinį apsėstą,
Kuriame aš sudužau.

Lai tarpukalnės pasvaido
Ir nesužeidžia tavęs.
Neieškoki mano veido,
Išbarstyto po gatves.

Nekvėpuoki pilku oru,
Nuo kurio aš apkvaitau.
Tegu duria kam tik nori
Mano šukės. Tik ne tau.

Susitikimas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pažįstamos akys. Ir lūpos. Ir smakras.
Pažįstamą sruogą vakaris kedena.
Nejaugi tai tu? Gal ištart “Labas vakaras”,
Kaip ištariau tą paskutinį “Labanakt”?

Atsimeni langą, kur lūžo serbentas?
Ir smėlį – į stiklą? Ir uogas – į burną?
Atsimeni šulinį? Gal dar neišsemtas.
Juk toks šulinys vieną sykį tebūna...

Nejaugi tebėr jis? Nejaugi tai tu vėl
Grįžti į mane kaip gegužis į šilą?
Nejaugi to pamiršto skrydžio lėktuvai,
Prieš dešimtį metų sudužę, vėl kylą?

Bet jau praėjai tu... Kaip vasaros sapnas.
Kaip gluosnių ošimas prie palikto namo.
Ant juodo asfalto sukruvintas sapnas,
Bejėgiai sparnai... Ak, paukšte tu mano!

Kol užmiršiu

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Netikėtai randi save
kokioj nors žolelėj -
ir pasidaro taip gera!

Ir šviesumas gi tas dienos,
kai taip augi
veidu į dangų,
o gyvenimas kaip avinėlis
pasilenkia tiesiog prie tavęs.

Jo kvėpavimas šiltas
sujudina mano viršūnę,
jo artėjančios akys
prisipildo manęs ir laukų.

Žiūrėsiu į jas, žiūrėsiu,
kol užmiršiu,
kur čia aš tikras:
ar pievoj,
ar jo akyse.

Nykimo slinktis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jaučiu aną kraupaus nykimo slinktį...
Tas nuostabus gamtovaizdis va tirpsta akyse...
Gyvenimo šukes norėčiau dar surinkti,
Norėčiau dar surinkt ir sudėliot visas...

Ten tiek šaunių, patetiškų fragmentų,
Ten tiek vilties ir džiaugsmo šipulių,
Kai mano meilė ir svajonės tyros, šventos
Pabiro einančiam likiminiu keliu...

Jų nemokėjau vertint ir branginti,
Į tamsią naktį leidau viską nuleliot...
Tik sielvartas kartus, tik sunkios mintys
Nūnai sugrįžta, sugrįžta atgalios...

Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų -
kai kurie gražūs,
kai kurie brangūs,
kai kurie viliojantys -
bet mano širdis ima smarkiau plakti,
kai pasuku keliu
ir pamatau savo namus, įsikūrisius priešais kalvą.
Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo,
kaip jis atrodo, nes [ats braižiau jo brėžinius.
Pastačiau jį gana didelį -
jame netgi yra darbo kambarys -
dabar jame gyvena du paaugliai berniukai.
Jame buvo svečių kambarys - dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra
nuolatinės jo viešnios.
Jame buvo mažas kambarėlis -
Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui -
du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies,
vadinas kambarį savu.
Taigi dabar neatrodo,
kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
Bet namas taps erdvesnis -
vienas paskui kitą vaikai išeis
į darbą,
į koledžą,
į tarnybą,
į savus namus,
ir tada vėl bus
svečių kambarys,
darbo kambarys
ir siuvimo kambarys
skirti tik mums dviem,
Bet jie nebus tušti -
kiekvienas kampas,
kiekviena įpjova
kavos stalelyje
bus pripildyta daugybės prisiminimų.
Prisiminimų apie iškylas,
šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras,
laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis,
išvykas atostogauti, kates,
pokalbius, juodas akis,
mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus,
žaidimus kamuoliu, kivirčus,
indų plovimus, dviračius,
šunis, plaukiojimą valtimis,
sugrįžimus į tuščius namus po atostogų,
valgius, triušius
ir tūkstančius kitų dalykų,
užpildančių gyvenimus tų,
kurie auginą penketą.
O mudu su Peg tyliai
sėdėsime prie ugnies
ir klausysimės
iš sienų sklindančio juoko.

Nusijuoksi - nusijuoks gamta

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nusijuoksi - nusijuoks gamta.
Imsi verkti - ir gamta pravirks.
Panorėsi - net žvaigždė - ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.

Bet pažvelgsi į save - tamsu.
Ir tik menkas šviesulys - tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai...

Autoanalizė

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.

Paskyrimas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Išsirink mane iš visų,
kad ryšėtum juodai,
jei manes jau nebus.

Išsirink mane iš visų,
kad leidžiantis saulei
būtų tau liūdna vienai.

Išsirink mane iš visų,
kad manes laukdama
tu girdėtum toli.

Jei

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys - ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!";

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais - paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.

Surask mane

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ieškok manęs,-
Ten ryto saulė
Išlydo auksą
Pienės žiede
Ieškok manęs,-
tenai šaltiniai
pavasariui šneka
srove gaivia...

šaukiu tave...
šaukiu tave
į tylą...
šaukiu tave aš
tūkstančiais vardų...
nuo mano šauksmo
Akmenys prabyla,-
Kodėl neišgirsti
Tik vienas tu?

Surask mane,-
Ten kernta lapai
Į gilų duburį
Vėsaus rudens...
Surask mane,-
ten sapno gijos
Tave sujungia
Ir mane-

Šaukiu tave...
Šaukiu tave į tylą...
Šaukiu tave aš
Tūkstančiais vardų...

Sudyla metai.
Šauksmas nesudyla,-
Aš-
Tau vienam skirta.
Man skirtas-
Vienas tu.