Archyvai: Poezija

Kelionės patarimai

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Išsemk lig dugno šimtą šulinių,
Papjauki bandą jaučių plačiaragių,
Sušluoki miltus iš visų malūnų
Ir susikrauki visa tai į laivą.
Draugų drąsiausių būrį pasirink
Ir dešimt metų plauki per marias
Pradžioj pietų šalin, paskui į rytus.

Kai iš vandens Juodų Erelių krantas
Išners, paruošk strėles, lankus ir ietis,
Nes tie didžiuliai paukščiai puola laivą
Ir įgulą išgrobsto. O Gigantų
Priplaukęs šalį, suk toliau nuo žemės:
Jie nuo kalnų uolas į jūrą mėto
Ir daug laivų yra padovanoję
Žuvų vaikams žaislelių vietoj.

Jeigu
Laimingai seksis, pagaliau atplauksi
Į Amžino Pavasario salas.
Tos dvynės salos guli vandeny,
Kaip seserys susikabinę rankom,
Ir spindi saulėj vaisiais ir gėlėm.

Ten imki šilką, perlus, dramblio kaulą,
Ugningais kūnais moteris, kad kelias
Atgal atrodytų trumpesnis, tik
Nelieski melsvo katino ir žydro
Mėnulio, kuris kaba taip žemai,
Kad jį beveik gali pasiekt nuo stogo.
Nes katinas ir mėnuo - tų salų
Dievai, - kas juos norėtų grobti, žūtų.
Jie vienas kitą myli: kiaurą naktį
Mėnulis, katinui medžiojant, šviečia,
Parodo jam peles ir paukštelius,
Ir tas jų prisiėda ligi sočiai.
O brėkštant rytui, katinas, įlipęs
Į aukštą medį, mėnesį užmigdo
Niurnėjimu švelniausiu ir paskui,
Kad niekas jo nesutrukdytų, saugo.

O žmonėmis, kaip ir visi dievai,
Jie nesirūpina, - jie baisiai skuba
Ir patys vos suspėja apsidirbti.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Vakaras neapoly

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Prisigėręs Lacrimae Christi,
Jis išeina ir ima kristi.
Vėjas vaikšto dangaus gelmėm,
Aptaškytom rausvom dėmėm.

O bella Napoli!

Jis Venerai puola ant kaklo,
Jis užmiršo amore sacro.
Rausvos lūpos, rausvi laivai,
Ir vulkanas rūksta rausvai.

O amore profano!

Jis mėgina keltis ir griūna.
Rankos glosto dievišką kūną.
Pro erškėčius ir pro vinis
Tyliai liejas rausva ugnis.

O amore sacro e profano!

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Nemirtingumas

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Audra

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Liūdnų miškų rūstus kirtėjas,
Į juodą girią šoka vėjas,
Ir krenta lapai ir lašai,
O tu eilėraštį rašai.

Ir skamba šakos tartum stygos,
Ir maišos miško senos knygos,
Per dangų liejasi dažai,
Ir tu eilėraštį rašai,

Kad jūroj skęsta baltos burės,
Kad plyšta debesų kepurės, -
Bet tau to vėjo per mažai,
Ir tu eilėraštį rašai:

Nuo tavo kirčių siunta vėjas,
Ir tau dangus vulkanais liejas,
Ir dega girios ir laukai,
Kuriems tu žūti įsakai.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Arlekino mirtis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Fioletinis arlekinas
Plaukia vakaro debesy.
Žemėn liejas dangus kaip vynas
Ir daina liūdna ir šviesi.

Nuo garsų jo graudžios gitaros
Lūžta trapūs kūnai žolių,
Ir pasaulis ledinis daros,
Ir aš pats kvėpuot negaliu.

Mes išgirstam atūžiant mirtį,
O jis dedasi negirdįs,
Ir jam meta tiesiai į širdį
Skambią ietį greita mirtis.

Žemėn teka kraujas ir vynas,
Žemėj rauda medžiai visi:
Fioletinis arlekinas
Miršta gęstančiam debesy.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Fleita

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Bacho fleita gieda apie mirtį
Kaip apie pavasarį - ramiai.
Dėkis daiktus. Tenka atsiskirti.
Tu be reikalo gimei.

Nesidėk daiktų, nes jie palieka.
Fleita čiulba vis linksmiau
Apie mirtį, apie dangų, apie nieką,
Apie laimę, kad be reikalo gimiau.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Saulėlydis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sumaišęs vėją su vynu,
Išgėręs, gatvėmis einu,
Ieškodamas lengvos širdies,
Linksmos, karališkos mirties.

Į dangų bėga kaminai,
Per dangų nuskrenda varnai,
Veidai dainuojančių draugų,
Drugiai iš moterų plaukų.

Padangė liejasi variu,
Aš orą degantį geriu,
Man graso peiliai žiburių,
Aš jokio ginklo neturiu.

Aš ieškau šypsančios mirties.
Kas rojun kelią man nuties,
Ateiti laimei įsakys,
Užmerks nustebusias akis?

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Žodis

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu,
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.

Prieš jį puolė javai ant kelių
Ir nutilo paukščiai, kada
Jis aidėjo aklų trobelių
Sidabrinės dainos gaida.

Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų aušros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme.

Saulė pramušė plutą švino,
Sultys ėmė ūžt kaip kadais,
Šakomis padangę užtvino
Ir užpylė žemę žiedais.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Poetai romantikai

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Melsvą rožių bukietą ant stalo
Vakaras pastatė ir pripylė
Rausvo vyno klevui į bokalą
Ir rasom aptaškė žolę tylią.

Ir ištirpo sodai tartum sniegas,
Ir poetai soduose ištirpo.
Jiems užliejo širdį šiltas miegas,
Kur eilėraščiai kaip vaisiai sirpo.

Noko kriaušės, obuoliai ir vyšnios,
Rožių kvapas ant šakelių supos,
Svaigo spalvos vakaro neryškios,
Migo vyno paragavę lūpos.

O poetai plunksnas pasidažė
Į upelį, kurs per dangų bėgo,
Ir sidabro rašalu parašė
Šnerančią poemą apie miegą.

EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Statula eina pasivaikščioti

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Herojaus statula, pavargusi,
Danguj stovėti nebenori, -
Ji žengia žemėn užsimerkusi
Ir neša žalvarinį svorį

Akmens gatve, ir drumstos ašaros
Seniems namams per skruostus ritas,
Ir siaubas, juodas tartum rašalas,
Patvinsta, ir užgęsta rytas.

O vyskupas ir gubernatorius
Kareivių ir maldų neranda,
Ir tik per aikštę nimfos keturios,
Paminklo palydovės, skrenda

Ir moja žemei. O jisai,
Kaip reikiant vaikščiot neišmokęs,
Sugriauna gatvę ištisai.
Ir tyla mirštančių balsai,
Ir tiktai mažas vaikas juokias.

EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Atsiminimai

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Mes kalbėjom apie žiemą, nors žiemos seniai nebuvo,
Mes kalbėjom apie lietų (o lietus seniai išdžiūvo),
Mes kalbėjom apie meilę, - apie tą, kurios nėra,
Ir žiūrėjom, kaip bokaluos lūžo gęstanti aušra.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Ligoninės parke

Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pro ligoninės langą chloroformas
Iš sudužusio butelio teka
Į vakaro sodą,
Ir užmiega topoliui kojos,
Ir jo rankos sapne paklysta.

O radastų žiedų taurelės
Gaudo orą tarytum žuvys, -
Krūmas krūpteli ir pasvyra,
Dar kabinas šakom į žemą
Debesį ir susmunka.

O lakštingala nebegali
Iki trijų suskaičiuoti:
Trečioj trelėj melodija pakrinka,
Į geltoną tvenkinį krinta,
Ir iš karto sodas nušvinta:

Aš degu vaškine grabnyčia
Prie savo kabančio karsto
Ir plaukiu į bedugnę dėžę.
O bokštelyje vėjo rodyklė
Paklaikusi blaškos ir girgžda
Chloroformui nuvyti maldas
Už radastą, lakštingalą, topolį
Ir, užmiršusi mano vardą,
Isteriškai sukas ir cypia
Ir paspringsta.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]