Archyvai: Poezija

Užsidėjęs akinius, senis sargas muziejaus rūsy skaito pasaką apie auksinį paukštį, kylantį naktimis iš lobio, užkasto pamirštuos kapuos. Knyga ir pypkė iškrenta jam iš rankų, ir paukštis, įskridęs į jo sapną, leidžiasi žemyn ir, skambėdamas kaip arfa, pabyra po rūsį aukso pinigais.

Oranžinės gaisro rankos, išnėrusios iš palovio, užima seniui burną, jis mėgina pakilti ir krenta nesurikęs, ir, lėtai plaukdamos aukštyn, jos minkštais smūgiais pramuša lubas ir pianisto pirštų greitumu perbėga per pirmojo aukšto salę.

Vaškinių figūrų veidai ima tekėti žemyn, kaip siurrealistų paveiksluose, ir garsus poetas, kuris gyvas būdamas negalėjo pakęsti moterų artumo, mato, kaip tirpstančiu biustu karaliaus meilužė, lūždama per liemenį, vis didėjančiu greičiu linksta į jį. Suspiegęs pomirtiniu balsu, jisai su siaubo grimasa krenta jai į glėbį, - ir, išplaukę iš degančių rūbų, juodu tingiai susilieja ištirpusio vaško klane.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Neatsargios auklės seka jiems lopšy pasakas apie saldžiąjią Lotofagų šalį, ir jie vaikystę praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada galės leistis į tolimą kelionę.

Kaip lopšys supa juos laivas švelniose nereidžių rankose (dievai palankūs tokioms kelionėms), ir kaip lopšiai linguoja kupranugariai, eidami nuo oazės prie oazės.

Pasiekę Lotofagų šalį, jie ima valgyti lotoso vaisius ir tuojau pat pasisotina, bet nesiliauja valgę ir netrukus užmiršta tėvynę. Ir, išbuvę Lotoso krašte šimtą ar tūkstantį metų (saulė ten niekad nesileidžia, ir ten niekas neskaičiuoja laiko), jie pasenę nusilpsta ir nebepakelia rankų vaisiams nuskinti ir šalia lotosų krenta ant smėlio.

Lotofagai išneša juos iš lotoso girių ir paguldo mirštančius saulėj, ir jie vos girdimai rėkia, bado ir troškulio draskomi, ir niekad nemiršta (saulė niekad: nesileidžia Lotofagų krašte, ir ten niekas neskaičiuoja laiko).

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Atvirai nepadoria, kilpom svyrinėjančia linija, tyčia nesumegzdama plyštančių vaivorykščių salto mortale, jinai lekia stangriu vidudienio oru - į meilės nuotykį, kurio niekuomet nebus tame riebiame, įkaitusiame sode: savo trijų dienų gyvenime ji niekad nesusiras tokio pat begėdiškai margo, tiek pat lengvabūdiško partnerio.

Einąs alėja vienuolis prisidengia skrybėle akis. Siaubo pagauta siuvėja žiūri į spiegiantį karminą, į tyškančią mėlynę, į oranžinius ruožus plevenančiuos paleistuvės sparnuos. Nėra prasmės prikalbinėti ją pakeisti gyvenimą arba suknelę: ji tėra skrendanti kirmėlė.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Vidunakčiui atėjus, veidrodžiai pradeda dirbti. Rudens naktis ilga, stiklai iš senatvės padūmavę ir tingūs, iki dienos toli, ir jiems nėra kur skubėti. Pirmasis palinksta, ir jame ne iš karto atsimuša gulintis ant kilimo su juoda dėme smilkiny, ir veidrodis iš lėto paduoda jį kitam, o tasai jį perlieja į sekantį, ir taip jie dirba ligi pat aušros, kol paskutiniajame belieka vien tik tamsi dėmė, bet ir ši pagaliau išnyksta.

Ir tuomet visame mieste miegantieji sapnuoja, kad jie gimsta ir vis negali gimti ir dūsta siauruos koridoriuos ir krenta į tarpeklius, kurių dugne blaškosi jie patys, - jie užsimuš ir užmuš tuos ten apačioj ir rėkia ir negali išrėkti ir pabunda, prakaito išpilti, ir girdi silpstantį varpo dūžį, nutįsusį į drėgnos vatos prikimštą, liguistą lapkričio rytą.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Jau po vidurnakčio, baliui pasiekus isterišką įkarštį, kai kavalieriai pradeda taršyti džiaugsmingai cypiančioms damoms plaukus, ir poros, nugalėdamos abejingos fizikos dėsnius, staigiais posūkiais ima kilti aukštyn, o tavęs jau nebeklauso atmintis, ir tu nebežinai, ką turėjai būtinai prisiminti, o šokėjų rankos ir kojos ima plaukti kas sau ramioj ir permatomoj migloj, kandeliabrai lubose ima tįsti ir virsta siūbuojančiom šviesos spiralėm, kurios sulūžta aštriais kampais, - salė pradeda klykti, perrėkdama plyštančio orkestro juodų žaibų trenksmą, ir pasidaro visiškai tamsu, ir tu prisimeni fioletinį žuvusio kareivio veidą (kovos dar tebevyko vakarų Berlyne), - o vėjas supa vienintelį visame kosmose žiburį ir beria tau į akis smulkų lietų ir sausai šlamančius neįžiūrimo medžio lapus.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Žaibas muša į okeaną, įtūžusi banga meta ją iš gelmių į krantą, ir jinai stovi ligi kelių vandeny, visa aplipusi dumblu, apraizgyta lašančiais žolių tinklais. Maži krabai bėga jos kūnu žemyn, jūros žvaigždės ir jūros ežiai krenta jai nuo galvos ir pečių, grįždami į savo drėgną tėvynę. Iškėlusi rankas, ji trinasi smėliu apneštas akis, kurios dar tebemato koralų ir vandens anemonų girias, elektros žuvis ir nutekančių formų, švelniausių spalvų gyvūnus: gelmių plėšikus, apsimetusius rojaus gėlėm.

Žaibas muša i žvejų kaimelį, prisiglaudusį tarp uolų, kelios lūšnos nuvirsta į jūrą, - jai nebėra ko bijoti: dangus sunaikino jos gėdingo gimimo liudininkus. Debesis nusileidžia žemyn, kietom srovėm nuplauna dumblą nuo jos kūno, kuris sušvyti perlamutro vaivorykštėm besileidžiančios saulės šviesoj. Išsilijęs, jis pridengia ją permatoma skraiste, ir jinai, atsargiai kvėpuodama neįprastai aštriu žemės oru, šypsodamasi sau pačiai, eina pajūriu į artimiausią smuklę, kur dar Šiąnakt su pravažiuojančiu pirkliu pradės savo linksmą ir purviną, begalinių triumfų kupiną žemės gyvenimą.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Kaip vaiduokių laivo kapitonui,
Kaip medūzai, mirštančiai ant kranto,
Man prailgsta lėtas žemės laikas.
O sena erdvė akim ledinėm
Seka liūdintį mane.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Ima švisti pasaulis blogas,
Jam per veidą liejas aušra,
Triumfuojanti kaip teologas,
Kurs įrodė, kad Dievas yra.

Saulė eina per žalią pievą,
Jos auksinį žingsnį girdžiu,
Šiltas vėjas šukuoja Ievą
Po pražydusiu ievos medžiu.

Spinduliai per bangas nuslysta,
Purpurinė šoka aušra,
Triumfuojanti kaip ateistas,
Kurs įrodė, kad Dievo nėra.

Drąsios burės į ugnį skrenda,
Jų nakties tamsa nepavys.
O Adomas lipa į krantą
Ir pas Ievą neša žuvis.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]

Nežinau, mergina ar kolona, -
Tamsumoj negalėjau atskirti,
Bet jutau jos liemenį ploną
Ir girdėjau negyvą širdį.

Iš dangaus nusileido balandis
Ir, nutūpęs ant mirusios rankos,
Virto akmeniu ir nusigandęs
Matė, kaip marmuro bangos
Užlieja erdvę ir laiką,
Ir pats Dievas jų nesulaiko.

Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]