Vakaro lietus
Švelnų, liūdną lietų
Vakaras paliejo.
Tūkstantis poetų
Laukė ir tylėjo
Ir bijojo: lietūs
Skleidę liūdesį paliaus,
Eilėse neradę vietos,
Vėl į dangų nukeliaus.
Archyvai: Poezija
Saulės darbai
Tyliai šlamančių medžių poros
Svyrinėja lauko gale.
Juos užlieja laimingas oras,
Visagalės saulės galia.
Ji nuglosto žydinčią liepą,
Jai paduoda viedrą vandens,
Ji didžiuliam ąžuolui liepia
Jai uždėt rankas ant liemens.
Nuramina raudančią žolę
Jos ranka šilta ir švelni,
Užaugina žuvį gražuolę
Ežerų žydram šuliny.
Lieja šviesą lekiančios svirtys,
Vėjai veža aukso ratus,
Ir prasiveria žalios širdys,
Ir nuo medžių teka medus
Į visus pasaulio kraštus.
Afroditė ir narcisas
Nei mėnulio, nei žvaigždžių,
Nei gėlių, nei angelų.
Šventą žiemą, šaltą dieną
Baltu vieškeliu einu.
Saulė bėga danguje,
Vėjo rankos gaudo ją.
Plyšta plazdantys šilkai:
Miglos, ūkanos, rūkai.
Ir nuoga, kaip Afroditė,
Sidabrinė saulė švyti,
Ties numirusia žeme
Šypso šypsena ramia.
Ir be rūbų, kaip Narcisas,
Stovi nuogas miškas visas,
Lieknos liepos ir klevai -
Balto marmuro dievai.
Gėlės audroj
Lietus išpylė žalią spalvą
Ant medžių, ir drauge su ja
Dvi baltos rožės purtė galvą
Kaip širmas žirgas lietuje.
Audros dievaitė žaliaakė
Per sodą pralėkė linksma.
Ji juokėsi ir kažką sakė,
Žaibais žibuokles plakdama.
Dangus, įtūžęs kaip Otello
(O, mauro tragiška aistra!),
Granitą trupindamas šėlo
Erdvių beribiam teatre.
O nusigandusi gražuolė,
Žydra Desdemona, trapi
Ir virpanti neužmaršuolė
Tarp nendrių verkė paupy.
Švilpynės
Kaip blyksi rytmečio akmuo!
Kaip laikas teka šakomis!
Tai nepažįstamas piemuo
Švilpynėm kalba su mumis.
Tai nupjautų šakų balsai
Tave užlieja sūkuriais
Pavasarių. Tu pailsai
Nuo riksmo gluosnių, su kuriais
Jaunystėj šokai paupy,
Ir nešė jus banga trapi
Kitos švilpynės, išpjautos
Ir žydinčios žievės šiltos.
Žiemos daina
Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,
Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais
Apsitvėrė žiema, - neįžiūrimais aukščiais,
Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.
O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.
Rožė ir mirtis
Žydi rožė, juoda kaip anglis,
Apvalia ir kaitria ugnimi.
Kaip kareivis kovoja širdis
Su gyvenimu ir mirtimi.
Aš žiūriu į žvaigždes nemarias,
Vaikštau žemėj tarp rožių puikių
Ir, kaip upė tiesiog į marias,
Per pasaulį į mirtį plaukiu.
Stoties viršininkas
Į tuščią peroną,
Kur žiburio saulė atvėso,
Kepurė raudona
Išeina sutikti ekspreso.
Jis sumina naktį ir sniegą,
Ekspresas besotis.
Sukaukęs prabėga
Pro skambančias gelžkelio stotis.
Ir stovi perone bejėgis
Žmogus, kurs užmigt neprivalo.
Jis žiūri į bėgius,
Į blizgančias juostas metalo.
Vidunaktis dreba,
Ir plienas į geležį trinas.
Padangėje kaba
Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.
Iš tuščio perono
Į garvežio žiežirbas žiūri
Pro žiburio šviesą geltoną
Raudona kepurė.
Kaimo ruduo
Šalti laukai ir šulinių vanduo,
Ir horizontuose malūnai moja.
Ateina gelsvas kaip liepsna ruduo,
Ir piemenys liūdnam miške dainuoja.
Keli nuvargę, platūs spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvorą raudonuoja obuoliai,
Ir kriaušė supas kaip auksinis varpas.
O vakare užmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda mėnesienoj žąsys,
Ir pilnaties geltonu takeliu
Iš lėto plaukia liūdesys manasis.
Kantrybė
Žemės veidas susiraukšlėjo kalnynais, akmuo užčiaupė liepsnojančias bumas paskutiniams lavos fontanams.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Pirmieji koralai išaugo jūrų dugne, ir po šimto milijonų metų pro jų tolimus palikuonis praplaukė pirmosios žuvys.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Begarsiai vabzdžiai, dar neišmokę dainuoti, ropojo medžių kamienais kažkur į viršų - ten, iš kur plūdo šviesa ir šilima.
Pirmasis paukštis nerangiai pakilo nuo žemės ir, sumaišęs sparnų judesius, apsivertė ore ir klykdamas nukrito į pelkę.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Kailiais apsikarstęs žmogus bailiai prislinko prie šokančios ugnies ir, pamatęs, kad raudonoji pabaisa nepavojinga, išsidžiovino prie jos savo kailius ir sušilo.
Graikai, pasižaboję karo laivus, išplaukė į tolimąją Troją.
Marmuras gulėjo ir laukė, kol, iš laužyklų išvežtas į saulę, apakino žmones ir arklius savo kristalų sniegais, jų nerimstančia mėlyna žiežirba.
Marmuras laukė Fidijo, Polikleto, Mirono, kol po jų kalto smūgiais pavirto Pergalės sparnu, atleto koja, pusiau ištiesta deivės ranka, globiančia prie savęs nustojusią svaidyti žaibus, prijaukintą, nutilusią erdvę.
Degas
Oranžinės saulėlydžio srovės suplėšo debesį ir aptaško muziejaus parko žalumą degančiais taškais. Atsigręžęs nuo lango, aš žiūriu į pasakišką Degas fotelį, putojantį oranžinėm ir žaliom dėmėm. Jis turėtų stovėti danguje, apsaugotas aukso grandinėm, idant kuris iš dievų per klaidą nesumanytų į jį atsisėsti.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
Tragiška kaukė
Tragiška kaukė guli penkiasdešimt trečioj salėj, graikiškų vazių skyriuje, ir elektrinė saulė, krisdama nuo lubų, ištyška jos vitrinos stikle.
Vazėse herojai, centaurai ir amazonės kaunasi ietimis ir kardais. Visos Graikijos ir visų jos salų taurės, vazės ir katilai, statinės ir rezervuarai, visas tas molis, auksas, varis, medis ir marmuras nebūtų sutalpinę savyje kraujo, kuris taip gausiai ir greitai tekėjo begaliniuose Graikijos karuose.
Orfėjus, pakėlęs ramų veidą į žvaigždyną, skambina lyra ir gieda, o keturi kareiviai, užmiršę savo paskirtį - žudyti, atsirėmę į ietis, klausosi jo giesmės. (Graikiško užrašo raidės, kabančios virš Orfėjaus galvos, žiba kaip žvaigždės tamsiame vazės fone.)
Pro dainiaus giesmę, pro girtų menadų spiralėm švilpiantį šokį, pro riksmą žmogaus, gyvačių geliamo į galvą ir į kulnis, pro karo žirgų kanopų bildėjimą tragiška kaukė, - suraukusi kaktą, nuleistais lūpų kampais, su herojiško skausmo stilizuota akmenine grimasa stengiasi prisiminti tragedijos choro žodžius, kurių klausėsi tikra saulė, sustojusi danguje, ir penkiolika tūkstančių žiūrovų akmeniniame amfiteatre:
Tu buvai jaunas, gražus ir baisus kaip dievas,
Tavo žaizdos gijo lengvai ir greitai,
O tavo priešai krito nuo tavo smūgių.
Jų šešėliai raudodami grūdos prie pragaro vartų,
Laukė savo eilės, išsyk negalėjo sueiti,
Keikė tą dieną, kai kardą valdyt išmoko.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]