10 000 straipsnių
Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą
Žiauri lakštingala isterišku balsu
Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga
Per pievą, virpančią nuo mirgančių šviesų.
Fanatiškų gėlių miškai į orą šauna,
Rubino žiedlapiais raižydamos stiklus
Vasario veidrodžių, ir veda žiemą jauną
Į mirtį degančią pavasaris vikrus.
Melodingas pavasaris miršta balčiausiose gulbėse, -
Net malūnas prie tvenkinio liovėsi malęs ir ūžęs.
Ir, išgirdusios kvepiančių krūmų beprotišką čiulbesį,
Žydrus plaukus paleidusios, meldžiasi rožėms meilužės.
Vidudieny kaip briliante
Man uždarytam akys anka.
Žiaurios šviesos pilna pakrantė:
Vinių, stiklų, kinžalų šventė, -
Kas man išties pagalbos ranką?
O garlaiviai ir garvežiai
Sirenom raižo orą trankų,
Ir čeža krabai ir vėžiai
Žvejams tarp akmeninių rankų,
Ir negrų rėkianti minia
Lyg peiliais perduria mane.
Karštos šviesos pilna pakrantė.
Kas ugnį debesiu užties,
Padės sulaukt šaltos nakties?
Žaibų, liepsnų, žarijų šventė.
O jūra supasi laivais
Ir žiba veidrodžiais kreivais.
Girios senos kaip vandenys. Samanos.
Klaidžios pasakos kurčio pušyno.
Miško dvasios, kur kalba nesąmones
Ir kurios savo vardo nežino.
Jos užgimę audroj vakarykštėje,
Išsivertę iš degančio kelmo.
Jas griaustiniai maurodami krikštijo,
Joms durnaropės byra iš delno.
Apsisiautusios rūkstančia tunika,
Kaukia jos per miškų karaliją
Ir išgąsdina vaiką ir kunigą,
Kurie velnio ir angelo bijo.
Jos paukščiuką nuo epušės nuspiria,
Nugramzdina į vandenį - nuogą,
Pamaitina gyvatę ir musmirę,
Prinokina nuodingąją uogą.
Jos nutūpusios užburia ąžuolus
(Iš tų medžių bus pjaunamas karstas)
Ir murmėdamos maišos kaip mašalas,
Ir į dūmus pavirsta jų barzdos.
Girios senos kaip vandenys. Samanos.
Klaidžios pasakos kurčio pušyno.
Miško dvasios, kur kalba nesąmones
Ir kurios tikro Dievo nežino.
Einu per lauką ir regiu
Laumės juostą ant rugių.
Drėgnoj erdvėj - varinės vielos.
Ant jų linguojas paukščių sielos.
Nudžiugę šnekasi ir čiulba
Aplinkui telegrafo stulpą
Numirusį ir septyniom
Spalvom pakyla ties galvom
Ir skrenda alpstančias drugiais
Į laumės juostą ties rugiais.
Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,
Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,
Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi.
Žiema sminga žemėn kristalais
Ir nučiuožia ledo stalais
Ir pabyra brangiais metalais
Ir prabyla apaštalais:
Auksaburniais, sidabraburniais
Vakariniais vario varpais -
Ir į pusnį rausiasi kurmiais
Ir vadinas visais vardais:
Deimantinės mirties arsenalas,
Ir plėšrių planetų karai,
Ir šviesa, ir pasaulio galas,
Ir fantastiški vakarai.
Žemė skrenda erdvėj be pastogės,
Skaldo medį speigai karšti.
Skambalais pavirtusios rogės
Subyrėjo dangaus pakrašty.
Ramaus vidudienio auksinės naginės
Per tuščią lauką brenda neskubiai.
Švelnus rugsėjis migdo mano smegenis,
Kur baigia degti vasaros drugiai.
Atsiminimai, ūžę medžių lapuose,
Nukrito žemėn: praeities nėra.
Rytoj iš ryto aušrą dengs sušlapusi
Nuskurusio lietaus skara.
Paukščio forma ištirpo vėjy,
Spindulių sūkury ties jūra,
Ir jo balsą perėmė oras,
Kurs nustebęs, džiaugsmingai gieda
Apie didelę, spindinčią žuvį,
Apie žalią palmę ant kranto,
Kurioje tas paukštis tupėjo,
Nuo kurios pakilo į dangų.
Derlingi Vasaros plaukai
Kviečių bangom į žemę krito.
Tu rankoj degančioj laikei
Akordus apgaulingo ryto.
Auksinės žirklės tingiai kirpo
Dangaus avis. Šnerėjo varpos.
Aukštoj tyloj kaip vėjas tirpo
Nebijančios numirti arfos.
Upelis bėgo pagal liepą,
Virpėdamas visom stygom.
Undinė juokdamasi liepė
Pašokt melodijom nuogom.
Klajūnas muzikas girdėjo
Balsus dangaus, vandens ir javo
Ir juos simfonijon sudėjo,
Ir ji šlamėjo ir žaliavo.
Merga pavargusiom spalvom
Saulėlydžio ugningas garbanas,
Jo liepsną lyjančią pagarbinus,
Į jūrą skęsta negyvom
Akim, virpėdama pasineria
Į gailiai giedančius dažus
Ir jaučia didelio akvariumo,
Kurs nori mirti, pirmą nerimą,
Ir glosto bangą rankos neriamos,
Ir tyška vakaras gražus.
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.