Archyvai: Poezija

Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys grojo vamzdeliais
Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės!
Man vynuogės nokti skubėjo,
Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese,
Mes karą ir kardą giedojom
Ir vasarą aukštą ir šviesią
Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti,
Ant jūros rankas auksines
Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs.

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Valdyti žaibus, parnešti duonos ir vyno,
Žiūrėt pro langą, kaip sienom laipioja gaisras,
Kalbėt su lempom apie senas gadynes.

Mechaniško angelo pareigos nesudėtingos:
Kas šimtas metų pašert ant bokšto chimeras,
Iš lėto žengti, kad nežvangėtų metalas,
Miglom apvilkti šąlančias kariatidas.

Mechaniško angelo pareigos sudėtingos:
Užremti duris, neleisti Mirties į vidų,
O jai įėjus, parodyt miegantį brolį
Ir ją įtikint, kad jis neturi sielos.

Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu.
Jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių.

Žemėj rėkė našlys, jos vyras,
Žemėj springo našlaičių malda.
Mėnuo buvo šaltas ir tyras
Ir liepsnojo - kaip visada.

Žalios žvaigždės kvepėjo kaip rūtos,
Švelnios gelmės ją šaukė vardu,
Visą erdvę užliejo putos,
Sukapotos aukso kardu.

Mėnuo ją pripildė lyg indą,
Ir nualpus, plaukais palaidais,
Ji blyškia kometa suspindo
Ir nuskrido elektros laidais.

Kaip su virėja ar skalbėja
Daržely kalbasi žiedai,
Taip su savim aš pats kalbėjau:
Neįtikimai paprastai.

Virėja virė aukso košę,
Dangus mirgėjo katile, -
O man išsiskleidė kaip rožė
Žvaigždė, nutiškusi šalia.

Skalbėja skalbė baltą sniegą,
Tekėjo putos per kraštus, -
Srovė kvatodama įbėgo
Į mano liūdinčius raštus.

Matau virėjas ir skalbėjas,
Jų balsą tolimą girdžiu.
Pats su savim pasikalbėjęs,
Krentu į sūkurius žvaigždžių.