10 000 straipsnių
Koksai lieknumas tų žalių
Bangoj linguojančių žolių!
Miškų bedugniai ežerai,
Undinių tylūs kambariai.
Žali miškai, žali takai,
Ir žalios akys, ir plaukai.
Pamoja tirpstančiam stikle
Ranka nežemiškai žalia,
Tyliai nuaidi vandeny
Daina liūdna, daina švelni,
Ir tu į vandenį eini.
Ir plakas ratai, ratai, ratai,
Ir eina metai, metai, metai..
Miškų bedugniai ežerai,
Nieks nesuras tavęs, tikrai.
Pavasaris, per veidą mušdamas
Visiems, kurie nenori keltis,
Kaip garvežys per mišką ūždamas,
Per upę plaukdamas kaip valtis,
Pavirsta kaime į lakštingalą.
Ją mėnuo sveikina geltonas.
O ji nakties auksinį inkilą
Suvirpina sidabro tonais.
Ji gieda žaliose šakelėse,
Jos balsas veržiasi į klėtį,
O klėtyje mergaitė keliasi,
Nebegalėdama gulėti.
Išeina. Eina mėnesienoje,
Žėrėdama žaliais plaukais,
O jos šešėlis plaukia sienoje
Ir lūžta, bėgdamas laukais.
Pelėda girioje kvatojasi,
Berželiai šviečia žalumu.
Mergaitė, ligi šiol bijojusi,
Dabar bučiuoja su džiaugsmu.
Staiga susitiko jų rankos,
Ir keliai abiem suvirpėjo.
Ekrane dundėjo patrankos
Ir dūmai virš lauko kabėjo.
Staiga susitiko jų akys,
Tamsoj prasivėrė plačiau,
Ir nieko jisai nepasakė,
Ir ji nepasakė. Tačiau
Į salę mirtis įvažiavo,
Ir numirė visa, tik juodu
Žiūrėjo, virpėjo, alsavo
Tuo oru ugningu ir juodu,
Kur angelas pūtė trimitą,
Kurs drebino aukštus skliautus,
Ir žvaigždės virpėdamos krito
Ant jų - kaip auksinis lietus.
Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas.
Akordų smūgiai nukrėtė rasas.
Šlamėjimą girdėjo šventas Jonas,
Tvankiems šilkams nuskridus į dausas.
Kapuos kvepėjo vos numiręs šienas.
Jame klajojo lepūs kvėpalai
Moters. Nuo debesio lelijų pienas
Tekėjo žemėn, ir vėlai
Išgirdę muziką, kuri nutilo,
Jie nusigando vienumos, -
O ji kaip juodas potvynis pakilo
Iš begalinės gilumos.
Šlama vienišos liepos nakty be krantų.
Jauną mėnesį uždengia tavo plaukai.
Aš laikaus už tavęs. Aš į laimę krentu
Kaip į jūrą. Tu šiandien kaip upė plaukei
Pas mane ir dabar apie mirusią motiną
Man kalbi, apie vyturius ir langines
Ir atbėgančiam spinduliui pradedi moti,
Kad sustotų, ir virpančia ir stikline
Pavirsti. Kad nedūžtum, tau debesį minkštą
Kloja geras gegužis. Geltona žvaigždė
Gvazdikais ir pasakom kvepia ir miršta.
Jau inkaras kyla. Neverk, sudie.
O, kaip tos mandolinos duoda,
Pabirę lapuose laibais
Liepsnų liežuviais, naktį juodą
Suskaldę skambančiais žaibais!
Ir nei tėvų, nei motinų neklausančios merginos
Per naktį klauso lig aušros, kaip skamba mandolinos.
Tarp mandolinų vaikšto vėjas
Ir čiulba debesys žali,
Ir melodingos bangos liejas
Šiltoj, dainuojančioj šaly.
Nebijoki, mandolinos mūsų nesuras,
Nebijoki, mandolinos nieko nesupras.
O mandolinose - patrakęs
Sinjoras: durklas ir širdis.
Ir dega akys, tartum žvakės,
Ir skuba meilė ir mirtis.
O, kaip tu drebi, o, kaip tu glaudies,
Skambant mandolinoms vidury nakties.
Aš - kaip strėlė, kurią paleido vaikas
baltą obelį žaliam pajūry,
Ir debesis žiedų, tarytum gulbė,
Mirgėdamas į bangą nusileido,
Ir stebis vaikas ir negali putų
Atskirti nuo žiedų.
Aš - kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas
Medžiotojas į praskrendantį arą
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę
Ir visą vakarą krauju užpylė,
Ir numirė diena.
Aš - kaip strėlė, kurią netekęs proto
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.
Jo profilis skaudus ir plonas
Kaip kardo ašmens. Neseniai
Čionai praėjo Apolonas,
Ir pasiliko amžinai
Stiklinis jojo lyros aidas
Erdvėj baimingų kambarių
Ir šaltas marmurinis veidas
Žiaurioj nakty, ir aš turiu
Dainuot pavargusias, sena
s Numirusių žmonių dainas.
Danguj kryžiuojas kregždės greitos,
Miškely šoka linksmos fleitos,
Ir saulė skambantį peizažą
Rausvai kaip moterį nudažo,
O aš turiu dainuot senas
Numirusių žmonių dainas.
Iš mūsų juokias padavėjos
Ir mėnuo šaiposi kvailai,
Mums švarko nesiuva siuvėjas,
Mūs nemaitina angelai.
Mums tik vidurnakčio mergaitės
Pamoja gęstančioj šviesoj,
Ir blyškios žolės, kaip našlaitės,
Pravirksta vakaro rasoj.
Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną,
O naktį geriam su velniais
Ir kreivą restorano sieną
Išrašom posakiais švelniais, -
Ir kaip žarijos žėri strofos
Tarp peteliškių ir gėlių,
Bet nieks nemato katastrofos,
Kuri ateina iš eilių:
Per sieną švilpia karštas vėjas,
Ir ima degt apmušalai,
Ir bėga baltos padavėjos,
Ir gieda kėdės ir stalai.
Ugningos vėliavos iškeltos,
Mirtis įeina į namus,
Pro langus meta dūmus, baldus,
Riksmus, beprotiškus klyksmus.
Į juodą naktį sminga peilis
Raudonas. Skraido pelenai.
Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės
Ir miršta žmonės ir namai.
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus - eiles rašau.
Kai tu, šventa šeima, ilsies,
Girtuoklis vidury nakties
(Jo klauso liepos ir vežikai
Ir neužmigę katalikai)
Dainuoja apie mergeles,
Ir darželes, ir rūteles.
Jam grindinys kaip ratas sukas,
Jį stumdo lempų spinduliai,
Ir mažas auto kaip šuniukas
Jį puola, lodamas žaliai.
Jis mašinai per snukį duoda:
"Daugiau nebenorėsi lot!"
Bet auto meta jį į juodą
Klaną ir pradeda kvatot.
Jis mašinos juokų neboja,
Klane gulėdamas dainuoja.
Dainuoja apie žirgelius,
Ir mergelius, ir darželius
Girtuoklis vidury nakties,
Kai tamsta, angele, meldies.