Tyliai šlamančių medžių poros
Svyrinėja lauko gale.
Juos užlieja laimingas oras,
Visagalės saulės galia.

Ji nuglosto žydinčią liepą,
Jai paduoda viedrą vandens,
Ji didžiuliam ąžuolui liepia
Jai uždėt rankas ant liemens.

Nuramina raudančią žolę
Jos ranka šilta ir švelni,
Užaugina žuvį gražuolę
Ežerų žydram šuliny.

Lieja šviesą lekiančios svirtys,
Vėjai veža aukso ratus,
Ir prasiveria žalios širdys,
Ir nuo medžių teka medus
Į visus pasaulio kraštus.