Archyvai: Poezija

Ne sielvartaut,
Ne guostis,
Neverkšlent
Į žemę atėjau
Per pliką šaltį.
Ne mirti pasirengus,
O gyvent
Ir gal išpirkti
Kažkieno tai kaltę.
Todėl, prašau,
Man išmaldos
Nereikia.
Nereikia guosto,
Juo labiau gailėti.
Kol žemėj šėlsta
Aitvarai,
Kol žemėn sminga
Skausmo ietys,
Mylėk mane
Ir buvimu šalia
Apglėbki mano
Rudeninę gėlą,
O vieną kartą
Imk ir patikėk,
Jog rankose laikai
Tik trapią gėlę.
Bet tik neguosk
Ir negailėk manęs.
Aš atėjau nemirti,
O gyventi.
Tada, kai vėjas
Draskė langines,
O žemė savo kūnu
Glaudė šaltį,
Aš atėjau ne guostis,
Ne verkšlent.
Prakalbint atėjau
Negyvą gruodą
Ir begalinės meilės
Pasisemt,
Kad nesužvarbčiau
Ant tuščių aruodų.

Eglė Brazdžiūnienė

Palepink mane nelepintą,
Priglausk, paglostyk dažniau,
Pašnekink mane nešnekintą,
Ir aš sušilsiu greičiau.

Paguoski mane nepaguostą
Savo ramia šneka,
Atjauski mane neatjaustą
Savo širdim atvira.
Suraski mane nesurastą
Ir įsileisk į save,
Supraski mane nesuprastą
Ir aš pražysiu gėle.

Pamilki mane nemylėtą
Savo visa širdimi,
Palepink mane nelepintą,
Palepink, jeigu gali.

Eglė Brazdžiūnienė

Nežaisk manim
Aš ne loterija
Ir juo labiau
Ne aukso puodas.
Tik pralaimėjusi
Imperija
Ir dar nusivylimas
Juodas.
Nežaisk manim.
Su pralaimėjusiais
Neverta laukti išlikimo.
Galiu pasiūlyti dalelę
Tik savo juodo
Palikimo.

Eglė Brazdžiūnienė

Į vieną kapą su viltim
Tave palaidojau,
Užpyliau mūsų praeitim
Ir baigta.
Paminklo vietoj pastačiau
Be jokio užrašo
Išniekintąją laimės
Šmėklą greitą.
Atleisk,
Juk išėjai į
Amžinąjį atilsį
Gyva mirtim
Manoj širdy numiręs,
Todėl ir užrašas
Tiktai minty -
"Čia ilsis mano vargšas
Buvęs vyras".

Eglė Brazdžiūnienė

Nerašyk man adresu senu,
Keitės miestas, gatvė, pavardė.
Praeities paliko tiek nedaug -
Tiktai veidas, vardas ir kaltė.

Kelią aš pati pasirinkau
Tik kažkas jame labai netikra,
Net paliesti iš arčiau bijau -
Viskas taip trapu, tarsi iš stiklo.

Ir vėsa, nežmoniška vėsa
Siurbiasi į vidų lyg dėlė.
Nerašyk man adresu senu, -
Keitėsi ne vien tik pavardė.

Eglė Brazdžiūnienė

Ar klausysi manęs,
Jei ateisiu
Išsakyti širdies?
Ar klausysi manęs,
Ar įleisi
Dalimi paslapties?
Ar priimsi
Į savo sapną,
Jei ateisiu nakčia,
Kai gyvybės šaltais šešėliais
Apsigaubus delčia
Ieško mano
Šešėlio pilko,
Kad išvestų iš čia?
Ar priimsi
Į savo sapną,
Jei ateisiu nakčia?

Eglė Brazdžiūnienė

Užklupai mane
Bevakarėjant,
Laimei ar nelaimei,
Nežinia.
Grįžtančią namo
Sena alėja
Lapkričiu
Pažliugusia žeme.
Užklupai mane
Nepasiruošusią
Kasdienybe
Dvelkiančiam laike
Ir negražią,
Ir nepasipuošusią,
Nelauktai
Iš pasalų, slapčia.
Užklupai jau nieko
Nebelaukiančią.
Laimei, ar nelaimei
Nežinia
Nuskubėjau
Miegančia alėja
Į tave
Neatsigręždama.

Eglė Brazdžiūnienė

Pažaiskime savais.
Argi neskauda
Kada aplinkui
Vien tik svetimi,
Kada išlieti
Savo tylią raudą
Tik sau vienam,
Tik sau vienam gali?
Kai metai skęsta
Potvynio galybėj,
O mintys vis dar
Blaškos pašaliais,
Mes susitikę
Po skliautuotu stogu
Dar vieną kart
Pažaiskime namais.
Kai vaisių vėl nokins
Subrendę pievos,
Lietaus išglostytos
Šiltais lašais,
Atbriski pas mane
Sodriais papieviais
Nors valandėlei,
Nors pažaist savais.
Ir kai prie slenksčio
Glausis šaltos rasos,
O židinys jau
Šilumos neskleis,
Kai be gėlių trupės
Išdžiuvę vazos,
Pabūkime savais
Ir likime savais.

Eglė Brazdžiūnienė

Jei ateitum į mano vakarą
Beginklis, sušalęs, apleistas,
Įkūrus senutį ugniakurą
Šilumos kambarin prileisčiau,
Kad ir vėl širdis sualsuotų
Dieną į naktį susupus,
Kad nuo užraktų išsivaduotų
Užkeiktos tylėjimui lūpos,
Kad akys, valktis numetę
Nei šviesos, nei tamsos nebijotų,
Kad nei tavo, nei mano metai
Mums daugiau niekada nemeluotų
Ir, kad mūsų pavargusios rankos
Surastų prieglobstį šiltą.
Jei ateitum į mano vakarą,
Gal ir jisai prabiltų.

Eglė Brazdžiūnienė

Atsigręžk!
Metai meta lapus.
Ar regi,
Kaip šalna
Ruošia žiemai kelius?
Ar matai?
Lietūs pliaupia laukais,
Lietūs šnara miškais,
O tu vis spėlioji -
Ateis, neateis ...
Neateis.
Jei spėliosi ilgai -
Neateis.
Ar jauti,
Kaip širdis šaukia
Laiką vardais?
Nužydėjo ramunės,
Nuvyto lanka,
O tu vis spėlioji -
Gera, negera ...
Į tave smelkias lietūs,
Tau grasina šalna,
O tavo spėlionėms
Vis dar galo nėra.

Eglė Brazdžiūnienė

Padėk man surasti mane,
Tu žinai, aš nemoku pati.
Pasimečiau minioje,
O visi tokie svetimi.

Jau seniai nejuntu savęs
Giliai rūpesty paskendus.
Atrakini duris sunkias,
Kad nelikčiau viskam užsisklendus.

Pati sau tokia svetima,
Pati sau priešu tapus.
Bet juk aš čia. Vis dar čia,
Dar neišėjus anapus.

Papasakok, kaip aš atrodau,
Padėk atpažinti mane.
Vaikščioti jau taip nusibodo
Svetimu veidu žeme.

Eglė Brazdžiūnienė

Iš savo vasaros
Į mano rudenį ...
Ar ne keistai likimas
Kartais elgiasi,
Man siūlydamas
Tavąjį veržlumą,
O tau - tiktai
Keistoką mano elgesį?

O aš jau ten buvau
Ir savo brandų vaisių
Kelionėj dalinausi
Su kitais.
Ar tu suprasi
Ir ar man atleisi
Už maldą pasilikti
Tik draugais?

Aš jau gerai žinau,
Kad metai grūdina,
Palikę randus
Ne tiktai veide.
Na kam gi tau
Į mano pilką rudenį,
Kai tavo vasara
Tokia žalia?

Neragink metų.
Jiems anksti į darganą.
Tegul dar kart likimas
Kortas išmeta.
Mes nekalti,
Kad mano metai
Nesutelpa tavuos
Ir iškrenta.
. . . . . . . . . . . .
Iš savo vasaros
Į mano rudenį ...
Ar ne keistai likimas
Kartais elgiasi? ...

Eglė Brazdžiūnienė