Archyvai: Poezija

Tavo rankos, vaikine, svaigina,
Melodiją sklindant girdžiu,
O juk apsvaigau ne nuo vyno,
Tavo rankos svaigina, vaikine,
Ir aš drugeliu skrendu.

Salėj šviesos seniai užgeso,
Ištirpo žmonės aplink.
Liko tik rankos drąsios
Ir įsisiautėję dvasios.
Stipriau, stipriau apkabink.

Tavo akys man pasaką seka
Lūpos ieško lūpų kitų,
O kol akys pasaką seka,
Mūsų kūnai tarpusavy šneka,
Ir aš drugeliu skrendu.

Eglė Brazdžiūnienė

Tu, kaip ir aš,
Elgies keistai,
Blaškais, klajoji,
Kankiniesi.
Tu, kaip ir aš
Eiles rašai -
Jose pasaulis
Dviems ir dviese.
Lyg du skaidraus
Vandens lašai,
Paslėpę laimę
Į pavėsį
Nors ir gyvenam
Panašiai,
Bet vis skirtingose
Kertėse,
Nes tu, kaip aš -
Eiles rašai.
Blaškais, klajoji,
Kankiniesi.

Eglė Brazdžiūnienė

Tavo jaunas,
Ištroškęs kūnas
Į mane alsuoja žeme
Ir aš sugrįžtu
Kaip žemė
Želmenim į tave.
Ir jau nežinia
Kur tavo
Ir kur mano versmė -
Žemės venomis teka
Didi gyvybės prasmė.

Eglė Brazdžiūnienė

Netikros mintys,
Netikra svajonė,
Netikras net
Laukimas įkyrus.
Ir ilgesys netikras,
Ir buvimas
Ir visa tai
Su tavimi perpus.
Nes gi ir tau
Gyvenimas diktuoja
Netikrą laišką
Netikriems draugams.
Netikras laikas
Nuolatos meluoja
Ir netikriems
Vėl paklusti jausmams.
Ir visgi, jei išliko
Kažkas tikra,
Tame beprotiškame
Buvime
Mes, perėję
Gyvenimo mokyklą,
Netikrumu
Apgavome save.

Eglė Brazdžiūnienė

Žinau, kad čia tavęs nebuvo,
Nėra ir niekados nebus,
O ieškau ieškau pasroviui
Vilties paleidus laivelius.

Gal upė plaukdama tolyn
Tave suras ir parsives,
Bet netgi Dievas gailestingas
Ne visagalis prieš sroves.

Eglė Brazdžiūnienė

Kur bastaisi, mano kapitone,
Argi ligi šiol nepavargai,
Neprailgo vieniša kelionė?
Kur buvai, bastūne kapitone,
Kad manęs lig šiol nesuradai?

Tavo jūrose jau audros tyla,
Vėjas gręžiasi kryptim kita.
Grįžk namo, bastūne kapitone,
Tesibaigia vieniša kelionė.
Aš pabūsiu tavo sekluma.

Eglė Brazdžiūnienė

Aš karščiuoju tavim.
Kliedesys vis stiprėja
Į naktį.
Nors esi, nors šalia,
Bet ta stingdanti
Baimė netekti,
Pasivertus liga,
Ar šešėliu virtusia
Nuojauta
Man jau perša baudas
Ir netikusią savo
Užuojautą.
Tas kažkas
Mane nuolat
Stebi ir laukia,
Ir žeidžia.
Tas kažkas,
Užvaldęs liga,
Be tavęs gyvent
Nebeleidžia.
Nors esi, nors šalia,
Bet ta stingdanti
Baimė netekti...
O diena vis anksčiau
Ir anksčiau
Pasitinka
Karščiuojančią naktį.

Eglė Brazdžiūnienė

Nebijoki, nevogsiu
Dienų nei naktų.
Pasiimsiu tik tas,
Kurias pats dovanosi.
Nesvarbu kiek jų bus,
Jau dabar nesvarbu -
Už kiekvieną iš jų
Aš likimui dėkosiu
Ir nekeiksiu aš jo,
Kad vieni trupiniai
Išsižarstė po mano
Vienišą stalą.
Pripratau jau seniai -
Atėjai, išėjai,
Tiktai tų trupinių
Kažkodėl nenuvalo
Toji mano sparnuoto
Likimo ranka,
Kartais man per švelni,
Kartais man per lengva ...

Eglė Brazdžiūnienė

Aš, kaip ir tu,
Tikiu, kad mūsų laikas
Mums dar atseikės
Savo dalį.
Tik kartais gal
Kantrybės pritrūkstu,
Kai pas kitus
Jis nulekia pro šalį.

Man, kaip ir tau,
Palikęs tuščią lauką.
Jame kol kas boluoja
Viltys seklios
Ir mes darkart
Išvaikščioję gatves,
Nenorim patikėti,
Kad jos aklos.

Aš, kaip ir tu
Dar laukiu mūsų meto.
Pavargusi, išsekusi,
Bet laukiu,
O rudenys lapus
Vis drasko, meta
Ir vis giliau šalčiu
Kvėpuoja laukas.

O mūsų viltys,
Mūsų seklios viltys
Lediniu patalu
Save užkloję,
Tikėjimui tave,
Kaip ir mane,
Jau tūkstantąjį
Kartą paaukoja.

Eglė Brazdžiūnienė

Kur tu, antroji mano puse,
Kokiuos keliuos, kokiam laike?
Ateiki nors žvakes užpūsti
Paskutiniajam vakare.
Ateiki nusilenkt prie kapo,
Atsiprašyt, kad nebuvai.
Gyvenimo mums neužteko,
Galgi mirties nebus mažai?

Eglė Brazdžiūnienė

Aš lauksiu tavęs
Kada šypsos dangus,
Aš lauksiu tavęs,
Kada debesys verkia.
Aš lauksiu tavęs,
Kada žvaigždės aukštai
Vakarą vėlų akis pramerkia.
Aš lauksiu tavęs,
Kai atbunda laukai,
Laukiu tavęs,
Kada ižas išplaukia,
Kai sirpsta avietės,
Kai šneka miškai
Aš laukiu tavęs,
Kai kitur nebelaukia.
Aš laukiu tavęs,
Kai obelys svyra
Nuo vaisių gausybės,
Nuo metų naštos.
Išsiskyrimo gėlą patyrus
Laukiu nuo rytmečio
Lyg sutemos.
Aš laukiu tavęs
Ramaus ir pikto,
Aš laukiu tavęs
Ir stipraus, ir pavargusio.
Aš laukiu tavęs
Visur, visados
Laukiu sugrįžtant
Ar sveiko, ar sergančio.
Aš laukiu tavęs nuo klajonių išsekusio,
Aš laukiu tavęs
Ir švintant, ir temstant.
Aš lauksiu tavęs,
Nors sidabro plaukais
Pasidabinom abu
Besenstant.
Aš laukiu tavęs
Sekundę kiekvieną,
Džiaugsme ir vilty
Aš laukiu tavęs.
Dieną ir naktį,
Naktį ir dieną
Laukiau ir lauksiu,
Kol mirtis išsives.

Eglė Brazdžiūnienė

Klausau. Alio. Kalbėkit!
Labas. Nesitikėjai?
Turbūt mane jau užmiršai,
Juk laiko tiek praėjo.

Na, sveikas. Tu iš kur? Kaip sekas?
Mane nustebinai,
Nepažinau tavęs iš balso,
Kai pasilabinai.

Kas naujo pas tave, mieloji,
Kaip tu laikaisi?
Nesikeiti, ir tavo balsas
Toks, kaip kadaise.

Aš ta pati. Tik pašviesėjau,
Plaukai šerkšnoti,
O visa kita, kaip seniau,
Tad kam kartotis.

Aš pasiilgau. Ar girdi?
Girdžiu, mielasis.
. . . . . . . . . . . . . .
Tik metai neša mus tolyn
Lyg ženklas skiriamasis

Klausau. Alio. Kalbėkit.

Eglė Brazdžiūnienė