O žvaigždės žvaigždės
didelės ir mažos
per mirksnį priartėję dar labiau
atleiskit man –
gyvenimas per mažas
atleiskite –
gyvenimui miriau
beržų viršūnės dega
lyg pašėlę
akimirkai atsiveria širdis
Gyvenime
Nors mirksnį ištesėjęs,
IŠDRĮSK – – –
***
Visą laiką norėjau mylėti.
Jie pasakė; tai nemoralu.
Įėjau sau į širdį ir užsidariau.
Aš norėjau mylėti,
o jie sakė, kad tai neteisinga.
Aš klausiu Tavęs, mano Dieve,
ar teisinga mylėti?
Tik norėjau mylėti,
o jie sakė, kad tai – iškrypimas,
kažkas čia nelogiška,
sakė man jie.
Tik tada supratau,
kad didžiausia šioj žemėj
tėra Išmintis –
toji Meilė,
kurią jie atstūmė.
Jie man sakė:
vaikeli, išaugsi iš to.
Dieve mano,
jei išaugsiu,
tai greičiausiai neverta gyvent,
nes teliks tik žiūrėt televizorių,
liežuvauti su draugėm
ir nieko daugiau nedaryti,
nes TAIP PAPRASČIAU – – –
Mano Meile,
Netikėjimo tiltais jie išvedė Tavo
gyvybę,
o Meile mana,
jie kartojo, kad Tu – pernelyg
išdidi.
Tu griežei, kol virtai mergyte lietuje –
po skėčiu ji per naktį pralaukė prie
mylimo durų…
O Meile,
Tu vienintelė vis dar žinai,
kas esu.
Ir tikiu:
net ir tie, kurie niekad Tavim
netikėjo –
jie jaučia, kas esi,
ir jiems TRŪKSTA
TAVĘS.
***
Visi jie turi savo šeimas
ir savo tvarkaraštį.
Jie niekada neturi laiko,
bet turi namus.
Jie visada gali išsivirti kavos savo
virtuvėje
ir jaukiai apkabinti savo žmoną.
Jų vaikai laukia grįžtant
namo.
Aš esu tiktai mažas žvėriukas prie
kelio,
kuris dar neišmoko mylėti,
bet mokosi to,
ir kai jie man kalbės,
ir kai jie nutylės,
ir kai vien tik žiūrės į akis,
ir jau nieko neklaus,
aš žinosiu!
KITOKIA.
Tebūnie,
kas esu.
Tebūnie...
Ir kai jie man kalbės,
negalėsiu ištarti nė žodžio,
nes nemoku kalbėti ne Meilės kalba,
jie šitos neišmoko...
Aš nesuvokiu,
kas jiems yra Pareiga.
Jie nesuvokia,
kas man Meilė yra.
