10 000 straipsnių
Nutilo namai...
Snaudžia žydintis sodas...
O mėnulis aukštai
žvaigždėmis karūnuotas...
Medžiuos šnara balsai...
Pakuždom...pakuždom:
Aš mačiau... tu matei?
Jį – akim mėlynom...
Ach tas rūkas...
Toks rūkas ...
Svaiginantis, šiltas...
Švelnus tarsi pūkas,
Grakštus tarsi šilkas...
Mane apkabinęs
jis liečia maloniai...
Tik rūkas... tik rūkas...
Ir miegantys kloniai....
Glesum
Tau nusišypsojo mano saulė,
Vėjas ranką ištiesė, nulenkdamas šakas.
Mano meilė aplėkė pasaulį
Ir sugrįžo į tavos širdies gelmes.
Nustebai: kaip viskas sužydėjo!
Ir kodėl tau žmonės šypsosi staiga?
O širdies kampely meilė suspurdėjo
Ir nusprendė būt kantri - kol rasi ją.
Ne ėjai - skridai, žvaigždes pasiekt galėjai.
(Mano meilė džiaugės už tave).
Pagaliau, užmiršęs nuoskaudas vėl patikėjai,
Kad širdim apglėbti nori ne pasaulį, o mane...
Skambėk, mintie, užgimus, išsvajota:
Jau išsipildymas šalia, visai šalia.
Juk ir pavasaris išaušta nesapnuotas,
Kai švyti siela meile nemaria!
Kaip rūkas abejonės išsisklaido,
Išgirdę maldą virpant širdyje,
Ji liūdesį ir netikėjimą išbaido
Ir 'tebūnie!' jau drąsiai liejas erdvėje.
Loreta
mano stogas –dangus...
mano lova – žolė...
mano durys – spalvinga, rami pakelė..
mano maistas – medus...
mano stalas – delnai...
mano turtas – tai viskas aplink, kiek matai...
Glesum
Kalbėk, Širdie,
Kalbėk apie Pasaulį, Meilę
Ir apie Kelią,
Kažkada paskirtą man.
Kalėk apie tuštybės, melo
Slegiančią apgaulę,
Kalbėk, Širdie,
Šviesos pilna.
Žinai, kas aš
Ir apie ką dainuoja mintys,
Žinai, kuo dar maža tikėjau,
Kam aukojau svajones.
Žinai mane -
Buvai save many išgirdus,
Matei visas
Pro šalį slenkančias dienas...
Kalėk, Širdie,
Šviesioji mano saule,
Tiek kartų bandžius paslaptį atskleist.
Kalbėk, miela,
Tau šypsosi Pasaulis...
Bet iš pradžių prašau atleist:
Atleist, kad netikėjau tuo,
Kuo nenorėjau patikėti
Ir Tavo balsą
Abejonių aidu slopinau.
Atleist, kad nenorėjau
Sau (ir Tau) padėti,
Save menka
Ir nereikšminga telaikiau.
O Tu, Širdie,
Sparnus iš skausmo audei
Ir ašaras į deimantus vertei:
Te viskas bus gerai,
Te viskas bus gerai,
Te viskas bus gerai...
Kalbėk, Širdie,
Žinau: daug nori pasakyti
Ir išmintim gali
Praturtinti mane.
Kalbėk, Širdie...
O gal geriau abiems mums
Patylėti
Ir tiesą rasti Meilės maldoje?...
Loreta
Ko reikia žmogui?
Medį pasodint?
Ar namą pastatyt
Ir vaiką užaugint?
Ar tai tiesa, ar taip yra?
Gal trūksta ko, gal kur klaida?
Gyvenimo mirtis
Prasideda tada,
Kai indas prisipildo,
O Dievo nėr šalia.
Kilimas ir kritimas,
Nežemiška šviesa,
Užliejantis tikrumas-
Tai kelio pabaiga.
Ramybės jūra,
Išminties pradžia-
Dievo galybėj
Atversta knyga.
Virgis
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir naivią, ir protingą.
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir paprastą, ir išmintingą.
Mylėk kaip vėjas, kaip lietus,
Mylėk kaip saulė žemę myli;
Ir paukščiai suka štai lizdus,
Ir žvaigždės groja tyliai.
Aš čia - esu,kokia esu,
Nepanaši į tą, kur nori tu matyti,
Aš čia - jau ranką štai tiesiu -
Eime po žemę manąją apsidairyti.
Drauge gelmėn, dangun drauge
Į ateitį, kur mus jau šaukia;
Ir kursime nuo šiol drauge
Gimtinę sieloms, kur išsiilgę laukia.
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir naivią, ir protingą.
Mylėk mane tik dėl manęs -
Ir paprastą, ir išmintingą.
Mylėk mane...
Vis giliau... Vis toliau į mišką...
Paslaptingais žvėrių takais...
Vis giliau...
Vis giliau įsigerti į erdvę...
Į žalumą... medį... tylą...
Paukščių čiulbesį...
Vis giliau...
Prisigerti tuopų dvelksmo...
Užmigt medyje... paukščiu pabust...
Ir skrieti...laiminti pasaulį
Sparnų didingais mostais..
Vis švenčiau...
Tik toliau... tik giliau į mišką
Šaltinio syvų įkvėpt...
Ir jausti, kaip mintys
Ima suktis ritmu amžinybės...
Vis greičiau...
Vis giliau...vis giliau į tiesą...
Vis arčiau ir arčiau į save..
Glesum
aš kas rytą gimstu iš naujo
prisipildžiusi laimės ir gėrio
akimis vėl paglostau pasaulį
ir lapelį švelnaus augalėlio
Glesum
Jūra jūra..Motinėle..tu priglausk..
Gluosni, broli.. Liepa, sese..tu užjausk..
Vėjau, drauge sidabrini, apkabink..
Šaltu gūsiu dūšios skausmą apramink.
Snaigės baltos mano kojom kelią klos..
Pūgoje jaučiuosi tarsi pataluos..
Bursiu burtą, kviesiu žiedą sužydėt..
Noriu beržo pirmą lapą palytėt..
Žalią žolę mano basos pėdos mins..
Skruostai švelnų klevo lapą prisimins..
Norių lyti..smarkiai lyti lietumi..
Tarsi saulė spinduliuoti dangumi..
Bėgsiu bėgsiu..ten, kur pamečiau svajas..
Vaivos juostą, velnio pirštą ir gėles..
Rinksiu žiedą, lapą, žolę..apžavams..
Virsiu viralą..o kas gi jį sugers?
Gluosnė
Aš svajosiu svajosiu svajosiu
Ir bandysiu mintis sėt tyras;
Aš dainuosiu dainuosiu dainuosiu
Apie meilę ir jos svajones!
Ir tikėsiu, kaip tiki tik vaikas
Išsipildymų naktį šventai,
Kad ateina stebuklų man laikas,
Prieš tikrovę nublanksta sapnai.
Nebandykit manęs įkalbėti
Leistis žemėn ir vaikščiot tvirtai.
Gal geriau pabandykit tikėti:
Rojus - čia, o jame -angelai!
Juk tai mes stebuklus sunaikinam
Ir vaikus mokom būt realiais...
Mažučius kaip save paskandinam,
Svajones jų pakeičiam žaislais...
Saulė čia, tik ją rūkas uždengęs
Mūsų rūpesčių, norų paikų.
Kraupūs debesys priekaištų tvenkias:
Neapsaugom savęs nei kitų...
O tiesa - ji šalia, tik pažvelki,
Žvelk ne proto - širdies akimis!
Jąją meilės šaltiniui atverki,
Nusiprausk gaiviomis vilnimis.
Leiski skausmui nubėgt nugarmėti,
O širdelei - sušilt ir išgyt.
Na ir kaip? Ar bandysi tikėti,
Kad gali ne vien eit - kad gali ir skraidyt?...
Loreta
Keliavo išminčius per dykumą kartą,
Stebėjosi toliais smėlynų beribių,
Galvojo - kur rasti gyvenimo prasmę?
Kad taptų labiau negu buvo protingas.
- Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis -
Toli, iki pat horizonto.
Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių.
Tas rojaus kampelis keistokas,
Bet užburia, įkvepia sielą.
Jei lašas vandens dar nukristų,
Tai būtų be galo čia miela.
Atrodo galiu jau suprasti
Simfoniją žavią smėlynų,
Nors ji galbūt neprilygsta
Ošimui plataus vandenyno.
Išgrynino protą skaisti, karšta saulė,
Nors kūnas ir leipsta - žavus šis pasaulis.
Tiesa, dar galėtų užslinkt debesėlis
Ar koks pasitaikyt taikingas šešėlis.
Suvokiu, anksčiau ko nevyko suprasti,
Tiesos grynuolius sugebėjau atrasti.
Tik trūksta palaimai šlakelio vandens,
Kuris atgaivintų kaip vėjas rudens.
Žinau, kas tai dievas, žinau, kas žvaigždynai,
Kodėl galvoje vis dažniau vandenynai?
Čiurlena upelis, gaivus šaltinėlis...
O ne! Tai - miražas! Nejau išprotėjau?
Esmę būties jau įminė protas -
Garuoja įkaitęs, kaip verdantis puodas
O ežere šaltas, tavęs pasiilgau! -
Paskutinės seilės lūpas suvilgo.
Lietau išganingas, kada tu prapliupsi?
Žaibų šventą ugnį, o dieve, atsiųski!
Vandens sūkuriai ir sraunūs verpetai
Įtraukia ir neša, kur akys nematę...
Neptūne! Stebuklas - tave sutikau!
Nuo karščio išsekęs, valdove, tapau.
Maldauju, priimki į savo valdas -
Ir protu, ir siela tarnausiu tau aš.
"Karalius"; prabilo: kas jums pasidarė?
Kaip ir jūs aš - išminčius, ne feodalas!
Nustokite skųstis, juk čia taip gražu -
Kiek protui erdvės, beveik jau svaigstu.
Nelaimėlis pirmas pratart negalėjo
Kitokio žodžio, kitokio skiemens.
Lyg tikras vaiduoklis, jis vien tik kliedėjo -
Vandens, vandens, duokit vandens.
Antrasis išminčius numojo ranka -
Puikių patarimų negirdi, tik prašo pamišęs kažką.
Kvailys paskutinis, o mano - išminčius.
Matyt, kad protelis vandens jau užpiltas.
Juk čia ne klejoti, o aikčioti reikia,
Tiek peno čia protui, čia nelekia laikas
Mąstyti, suvokti pasaulio tiesas
Smėlio platybės padės man suprast.
Gražu kaip, ir užburia mintį
Barchanai bei nuostabios kopos;
Akims kiek čia vietos ganytis -
Toli, iki pat horizonto.
Netrukdo čia protui darbuotis
Nei triukšmas, nei žvilgsniai akių,
Medžiai čia nešnara lapais,
Nėra giesmininkų jokių...
Beveidis